1. Pirmosios romantikos apraiškos plika atbukusia akimi matyti. Žygiuojant nuo Pilies gatvės ant paties pirmo namo pakiliai sienoje ištatiuruotas užrašas „Я люблю тебя!” mane iš karto grąžina į vaikystę. Panašus užrašas grėsmingai riogsojo ir ant Klaipėdos Mogiliovo rajono stadiono grindinio. Tik tiek, kad užrašas buvo keliasdešimt kartų didesnis, negana to, nupieštas ryškiai raudonais flakoniniais dažais, ir dar turėjo kreipinį „Marina“. Kiemo merginos Marinai pavydėjo, o kiemo davatkos prognozavo jai akstyvą nėštumą.
2. Širdį suskubti priverčia ir kairėje per pusę Latako gatvės bestęsianti automobilių stovėjimo aikštelė. Arčiau Pilies gatvės, kaip parodiniai šunys, stovi du „Mercedes“, o šalia trypčioja du pilvoti verslininkai. Ir aš iš jų akių matau, kad čia vyksta tikrų tikriausias dvigubas pasimatymas. Tenka pripažinti, kad damos sutaria geriau, nes abi romiai ir nuolankiai žvelgia į Vilniaus Dailės akademijos bendrabučio sieną. Tuo metu vyrai nepatenkinti mindžikuoja ir karts nuo karto nuvelia kokį riebų rusišką keiksmažodį. Tenka pripažinti, kad vyrai tikrai geriau sutaria su savo damomis, nei vienas su kitu.
3. Kita drama verda jau minėto bendrabučio viduje. Paskutiniame aukšte pro langą žiūri manekenas. Ilgesingai rymo lyg norėdamas savo ranka pasiekti kažką kitoje gatvės pusėje. Bet jo negailestingas šeimininkas rankas kietai prispaudęs kūno šonuose, tad pajudėti vargšui tiesiog neįmanoma. Jei manekenas turėtų plonytę spalvotą šilkinę skaralę po kaklu, primintų 1970-ųjų amerikietę, išlydinčią savo vyrą į Vietnamo karą.
4. Kaip ir visose meilės istorijose, apsieiti be deimantų neįmanoma. Išimtis tik lietuviški serialai, kurių rekvizitoriams sužadėtuvių žiedą reikia skolintis iš savo močiutės. O Latako gatvė turi nuosavą autorinės juvelyrikos galeriją „ArgenTum“, kuri priklauso Vilniau Dailės akadamijai. Paradoksalu, vasario mėnesį galerijoje buvo eksponuota Domo Ignatavičiaus paroda „Skylėta širdis“. Jos atidarymo diena sutapo su seilėta šv. Valentinos diena, bet kaip teigia pats kūrėjas jokio tapatumo nėra. „Širdis ir yra širdis, paskutiniausiais laikais dažniausiai asocijuojama su jausmais, meilės džiaugsmu ir skausmais. Bet ne taip viskas paprasta, o ypač su „skylėtos širdies” metafora, kuri gal ir sietina su jausmu, sensityvumu, žmogiškosios esaties pajauta, bet ši gi blizganti šaltu plienu, „pulsuojanti” organiniu stiklu ir perforacijomis, širdis, tarsi iššokusi iš urbanizuoto, vienišaujančio XXI amžiaus kibernetiniuose tyruose žmogaus šarvuotos krūtinės“, – teigiama parodos aprašyme.
5. Laikantis šachmatų principo toliau būtina apžvelgti Latako odontologijos klinikos svarbą viso gatvės romantikos darinyje. Šią orią viengungę puošia minimalistinis auksinių raidžių ženkliukas. Ji it tikra vieniša ledi rėkte rėkia „Paprasta, bet ne prasta“. Vis dėlto likęs pasaulis, kaip dažniausiai būna ir su tikromis senmergėmis, sako, kad ši odontologijos klinika yra niekam tikusi. Supermamų gildijos atstovė rašo: „Nedaugelis išdrįsta prisipažinti, kad lankosi šiame kabinete. Vienai iš daugelio nepatenkintų klienčių du priekinių dantų gabaliukai atskilo ir iškrito iš karto po operacijos“.
6. Visoje gatvėje ryškiausiai šviečia dailus stiklo ir metalo ornamentų stogelis, kuris intuityviai perkelia į Amsterdamo prostitučių glūdumą. Vienintelis šviečiantis iš tolo lyg kviečia užsukti ir pasismaginti. Mano palydovas, priėjęs kiek arčiau, nuo stogelio bando perskaityti įstaigos pavadinimą. „Vilniaus gramatikos meno centras“, – raportuoja jis patenkintas it bandydamas įtikti. Purtau galvą ir taisau neišmanėlį, jog čia grafikos, o ne gramatikos. Centras romantiškojoje gatvėje veikia lygiai tiek pat, kiek ir didžiausias naujienų portalas Lietuvoje – 15 metų.
7. Jei Užupio valkata, nuolat eiliuotai kaujijantis centrų prie rajono „Ikiuko“, būtų pastatas, tai jis būtų didelis, apleistas, niūrus ir gremėzdiškas paskutinis Latako gatvės namas. Niekam nereikalingas, bet neatsiejamas nuo bendrystės. Man valkata dar praėjusią savaitę sakė, kad jeigu duosiu eurą, jis pasakys, man kaip teisingai mąstyti. Nedaviau, nes pagalvojau, kad vėl apgaus, kaip apgauna sakydamas, jog moka atmintinai Donelaičio „Metus“. O ir nereikėjo, nes ant Latako namo, tiksliau, valkatos alter ego, randu priklijuota purviną popiergalį ant kurio užrašyta „Think with the pleasure of thinking“.

Reziumuojant, vertėtų pastebėti, jog visur galioja nuvalkiota mamos taisyklė apie knygą ir jos viršelį. Taisyklę iš gimdytojos lūpų girdėjau tūkstančius kartų, kuomet vaikystėje protestavau paragauti brokolių, kuriuos šiandien nuoširdžiai mėgstu. Latako gatvė irgi linksėdama niurna: „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“.

Susiję