Žibučių turgelis Vilniaus senamiestyje įsikūręs ties Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės kampu.

Ten nėra jokių stovų gėlėms ir jokių kėdžių prekeivėms atsisėsti, nes turgelis, be abejo, nelegalus. Žibutes pardavinėjančios močiutės dažniausiai atsisėda ant išsikišusio pastato sienos, o gėlėms pamerkti ant žemės pasistato kibirėlius. Dažniausiai „Daumantų“ majonezo.

Tiesa, kad nors kartą už elgetavimą jas vaikytų policija ar savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai, nemačiau.

„Taip, už šitiek“, – lyg išdidžiai man atsako pensininkė Genovaitė.

Nuo senatvės ir drėgmės jos susiraukšlėję pirštai jau siekia piniginės galimai grąžai, o kita ranka jau traukia žibutes iš kibirėlio. Paprašau palaukti ir paklausinėju kitų turgaus prekeivių žibučių kainos. Pas visas – po eurą.

Kartelis, ne kitaip.

Paprastai šiame turgelyje žibutes pardavinėja nuo trijų iki septynių močiučių. Sėdi jos čia gana ilgai: ne mažiau penkių valandų per dieną. Vienos – kad žūtbūt parduotų, kitos – nes smagu.

Viena pensininkių sako nelabai reikšmingą kiekį gėlių pardavinėjanti jau trečius metus.

„Kartais žibutės, kartais tulpės, jau treti metai“, – kalbėjo jau minėta Genovaitė.

O pensininkė Milda teigia šį verslą atradusi tik šiemet, tačiau jai jis labai patinka dėl galimybės pasikalbėti su kitomis bendraamžėmis.

„Ir apie jaunystę, ir apie politiką, žodžiu, apie viską“, – juokėsi ji.

Laiko pasišnekėti senelės, matyt, turi tikrai daug, nes į žibutes akį numeta tik vienas – kitas praeivis. Jos tikina dėl to ir nesinešančios prekybon sklidinų žibutėmis kibirų. Nuvys.

O aš žibučių iš Genovaitės nusipirkau.

Susiję