Koks organų poreikis yra Lietuvoje?

Lietuvoje šiuo metu įvairių transplantacijų laukia apie 300 žmonių. Šis skaičius nėra visiškai tikslus, nes tie, kurie laukia transplantacijos, tačiau šiuo metu serga, pavyzdžiui, gripu, yra peršalę, taiso dantis ar panašiai, į šį skaičių neįtraukti.

Kiek ilgai reikia laukti donoro?

Nacionalinis transplantacijos biuras suskaičiavo, kad vidutiniškai laukiama 2 metus. Tačiau kai kurie sulaukia per keletą mėnesių, o kai kurie nesulaukia ir per keletą metų…

Kokių organų šiuo metu reikia labiausiai?

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, daugiausia laukiančiųjų inksto persodinimo operacijos. Noriu patikslinti, kad nustojus veikti abiems inkstams, persodinimas vienas donorinis. Todėl mūsų žmonės ir sako „laukiu inkstuko”.

Ar daugiau atsiranda gyvųjų donorų, ar žmonės labiau linkę dovanoti organus po mirties?

Gyvi donorai gali dovanoti tik inkstą arba dalį kepenų. Tačiau kepenų dalies dažniausiai užtenka tik mažiems vaikučiams. Suaugusiems dažniausiai reikia persodinti visas kepenis. Taigi dažniausiai gyvi donorai dovanoja inkstą.

Lietuvoje inkstą dovanoti gali tik artimieji arba sutuoktiniai. Šis skaičius tikrai galėtų būti didesnis nei yra šiuo metu (pernai inkstą dovanojo 7, šiemet 4 artimieji). 2012 metai buvo rekordiniai – per juos buvo net 12 gyvų donorų.

Kadangi mirusių donorų būna apie 35-40, tai inkstų transplantacijų iš mirusių donorų būna ape 70. Dažniausiai donoras turi 2 inkstus, po vieną persodinama dviems laukiantiesiems; todėl inkstų transplantacijų dažniausiai būna dvigubai daugiau negu donorų; taip atsiranda inksto „broliai” ar „seserys”.

Kokia organų donorystės situacija yra kitose valstybėse?

Olandijoje, Norvegijoje inkstų transplantacijų iš gyvų donorų atliekama daugiau negu iš mirusiųjų. Kitose šalyse gyvų donorų skaičius ne toks įspūdingas, tačiau vis tiek gerokai didesnis negu Lietuvoje. Tikrai lietuviai nėra blogesni už kitų šalių piliečius. Tačiau, matomai, jiems trūksta informacijos. Be to, daugelyje šalių transplantacijos centruose dirba psichologai. Jie padeda ne tik sunkiomis ligomis susirgusiems žmonėms, bet ir norintiems dovanoti inkstą.

Kaip dar galima prisidėti, paremti Jūsų organizaciją nebūnant gyvuoju donoru?

Visi, kurie turi minčių, kaip galima propaguoti donorystę, labai laukiami. Labiausiai savanoriai reikalingi per įvairius renginius. Taip pat labai laukiame idėjų. Galbūt tokių, kurios gali šauti į galvą tik jauniems. Laukiame kuriančių ir besidalijančių filmukais, kuriančių straipsnelius ar tiesiog frazes, galinčių prisidėti prie informacijos sklaidosį mūsų svetainėje www.donoras.lt. Matome, kad nuveikiame kur kas daugiau darbų negu paviešiname.

Žinoma, visada reikalinga finansinė parama. Nors labai svarbu sugalvoti idėją, tačiau jai įgyvendinti dažniausiai reikia lėšų. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti mūsų organizuoti donorystei skirti koncertai. Visi muzikantai sutiko geranoriškai prisidėti prie šios idėjos, tačiau patalpos, garso aparatūra, instrumentų nuoma ir daug kitų „nematomų”, tačiau reikalingų organizuoti koncertams dalykų, kainavo ne vieną tūkstantį.

Visai neseniai Vilniuje vyko finalinis konkursas „Dovanokime viltį gyventi“, skirtas moksleiviams. Kaip kilo idėja suorganizuoti tokį konkursą?

U.Š: Ši idėja pirmiausia kilo ne mums, o Panevėžio krašto donorų asociacijos pirmininkei Vijolei Miškinienei. Dėstydama biologiją ji visus savo moksleivius įtraukė į donorystę – skatino dovanoti kraujo, pasirašyti donoro kortelę, organizuoti įvairias akcijas.

Kadangi „Gyvastis” ir donorų asociacija draugauja jau daugybė metų, esame kartu rengę įvairių donorystę skatinančių renginių, Vijolė pakvietė ir į konkursą. Buvome sužavėti. Rengdami projektą Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo (EEA Grants) NVO programai planavome veiklą su jaunimu, ypač su moksleiviais.

Projekto kuratorė paklausė, ar nenorėtume organizuoti konkurso. Ši mintis ir taip kirbėjo, todėl pasiūlymas atrodė labai viliojantis. Stabdė „materialūs dalykai” – prizai. Labai retas atvejis, kad projektus finansuojantys rėmėjai skirtų lėšų prizams. Tačiau šiuo atveju buvo kitaip. Labai norėjome paskatinti moksleivius, įsitraukiančius į donorystę propaguojančias veiklas. Nusprendėme organizuoti ne vieną, o 6 regioninius, o po to ir respublikinį konkursą. Suorganizavome 7 regionius konkursus Alytuje, Mažeikiuose, Šakiuose, Šiauliuose, Ukmergėje, Utenoje ir Vilniuje, ir, kaip ir buvo planuota, respublikinį konkursą.

Stebuklo linkme

Konkurso „Dovanokime viltį gyventi“ dalyviai parodė namų darbų ir kūrybines užduotis, dalyvavo protų mūšyje, demonstravo ir komentavo sukurtus plakatus. Svarbiausia yra tai, kad šie moksleiviai netausodami laiko gilinosi, dalinosi ir aiškiais darbais parodė, kodėl apie donorystę būtina kalbėti, diskutuoti dabar.

II vietą užėmusi komandos „Dializatoriai“ nariai paklausti, kodėl nusprendė sudalyvauti tokiame konkurse sakė, jog konkursas jiems pasirodė labai įdomus ir šitas projektas jiems, kaip grupei reiškė labai daug. „ Po pirmojo etapo jau kažkaip nerūpėjo prizai, norėjome daryti gera. Stengėmės paremti šį projektą ir bandyti statyti gražius pagrindus kažko stebuklingo, nes taip ir vadinom „stebuklo link“, – teigė narė iš komandos „Dializatoriai“. Taip pat komanda pabrėžė, jog įvairūs dalykiai susiję su donoryste verčia labai susimastyti apie tai, kiek žmogus yra pasiryžęs padaryti gero vardan kitų. Įsigyti donoro kortelę yra būtina kiekvienam piliečiui.

Svarbu būti ne paprasčiausiai geriems, o geriems dėl ko nors. Šie moskleiviai nusprendė daryti gera, tai yra, platinti, dalintis sukauptomis žiniomis apie donorystę ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Tokie pavyzdžiai rodo, jog prie donorystės prisidėti galima įvairiais būdais ir tai gali daryti kiekvienas. Vanda Juknaitė yra pasakiusi, kad mažuose pasaulio kampeliuose maži žmonės darydami mažus, gerus darbus pamažu keičia pasaulio veidą.

Susiję

Depresija Lietuvoje atspindi visuomenės skaudulius

Lietuvos skautai švenčia savo judėjimo šimtmetį