Prieblandos valandos
Įžengus į nedidelę „Akademijos“ salę galima pagalvoti, kad kažkas ne taip. Meno galerija, kuri paprastai reikalauja tobulo apšvietimo, skendi prieblandoje. Apsižvalgius pagalvoji, kad prieblanda šiems paveikslams tinka.
Vėliau supranti, kad toks apšvietimas pasirinktas neatsitiktinai. Vincas Kisarauskas niekada netapė apšviesdamas savo drobę elektros lempute, ją glostė natūrali dienos šviesa ar vakaro prietema. Šios parodos paveikslai nutapyti žiemą, prieblanda galerijos salėje leidžia paveikslus matyti taip, kaip juos regėjo tapantysis – nedeformuotus dirbtinės šviesos.
Vos pažvelgus į pirmuosius paveikslus suvoki, kad ir jie kupini prieblandos. Nuogi, deformuoti kūnai, šaltos spalvos, akis rėžiančios vienu kitu ryškiu potėpiu.
Parodoje karaliauja nepatogumas.
Atrodo net skauda stebint figūrose įsprasutus jose vos betelpančius žmones. Figūros figūrose, taip sovietmečiu turbūt jautėsi nemaža dalis menininkų per prievartą spraudžiamų į ideologijos rėmus.
Prievartos šioje parodoje apstu. Brutalumas, deformacija, išprievartavimas, fizinis ir moralinis. Nusigręžk, nematyk, o jei matai – tylėk. Nedrįsk augti, vis tiek būsi įspraustas į rėmus, tik skaudės labiau.
Vincas Kisarauskas tapė ne tik kambario prieblandoje. Paveikslai gimė nusisukus nuo fasadinės pasaulio pusės, o Vincas Kisarauskas tikriausiai jautė, kad dauguma jų niekada nebus rodomiviešai. Turbūt todėl, šiandien juos išvydus, net pats to nenorėdamas visu kūnu ir dvasia pajauti paveiksluose viešpataujančius prievartą, nepatogumą ir prieblandą.
