Agata Gri: „Aš gimiau su fotografija viduje“

Mergina nevarto tūkstančių lapų teorinės medžiagos, nurodančios, kaip turi elgtis fotografas. Ji gimė tai turėdama viduje. Ji kuria, atranda ir taiso save darbo metu. Ji – tai Agata Gri (Gricajeva), fotografė, gimusi Vilniuje. Nors ir mokosi reklamos vadybos Vilniaus kolegijoje, tačiau jos tikroji aistra – ne kurti ar pardavinėti reklamas, o fotografuoti. Agata yra romantikė, svajotoja, menininkė, tad nenuostabu, jog ji be galo mėgsta pavasarį, apie kurį ir kalbame:

Modelis: Sandra, Makiažas ir plaukai: Raminta Medeikaitė. Agatos Gri nuotr.

Kuo pavasaris ypatingas Agatai Gri?

Pavasaris ypatingas tuo, jog jis mano mėgstamiausias metų laikas. Žmonės, žiemą galvoję apie žemiškus dalykus, pavasarį sukrunta. Jiems grįžta noras mylėti. Noras jausti. Noras fotografuotis. Modeliai, kurie užsisako fotosesiją, vis rečiau prašo fotografuotis studijoje. Šį nuostabų metų laiką visi kur kas drąsesni. Jie trokšta spalvų, gyvybės. Nebijo eksperimentuoti. Kartais, kai mano grafikas tikrai pilnas, viskas tampa monotoniška. Neapkenčiu to. Tada tiesiog pasigriebiu fotoaparatą ir lekiu į Vilniaus gatves. Tarsi išprotėjusi imu fotografuoti viską aplink: namus, medžius, dangų, kelio ženklą ar sulinkusį šviestuvą. Į gatvę kiekvieną kartą žiūriu vis kitaip. Nors ir šimtąjį kartą žvelgiu į tą patį namą, jis man niekada nebūna toks pat. Beje, pavasaris man taip pat ypatingas tuo, jog tada mano gimtadienis.

Kaip save įsivaizduojate po 5 metų?

Aš tikiu, kad jei ko nors nori ir daug apie tai galvoji – viskas išsipildys. Tik reikia suprasti, jog dideliems norams reikia daug laiko. Tačiau kartais prabėgus laikui supranti, kad tai gali nebūti tai, ko tu iš tikrųjų nori. Viskas keičiasi. Aš nežinau, ar prabėgus tam tikram laikui vis dar norėsiu būti fotografe. Gal užsimanysiu būti veterinare ar kuo kitu… Šiandien tikiu, jog netolimoje ateityje dirbsiu kokiame mados žurnale, kur galėsiu fotografuoti madingus žmones. Bet jei ir nebedirbsiu fotografe, šią profesiją visada mylėsiu.

Keliese dirbate?

A.G.: Mes su drauge turėjome po svajonę. Mano – fotografuoti, o ji svajojo tapti be galo gera visažiste. Nuo to viskas ir prasidėjo – nuo svajonių. Dabar kartu nebedirbame. Neturiu pastovios komandos. Dirbu su vienais ar kitais – kaip pasitaiko. Nesenai pradėjau dirbti su pradedančiąja visažiste. Matau, kaip auga ne tik ji, bet ir mes, kaip komanda. Džiaugiuosi tuo. Nors visažistai ir dizaineriai dažniausiai lieka už kadro, jie yra labai svarbūs nuotraukai. Gaila, kad tik ne daug žmonių tai pastebi.

Kaip sunku prisitaikyti prie kito pageidavimų?

Yra tokių, kurie supranta mano darbo vertę. Jiems nėra nei per brangu, nei per pigu. Jie mėgaujasi ne tik nuotraukomis, bet ir fotoaparato blykste. Su tokiais žmonėmis aš mielai dirbčiau ir nemokamai. Būna ir įnoringų, ir nematančių mano darbo. Žinai, žmonės juk įvairūs. Aš fotografuoju tikrai ne dėl atlyginimo. Tai daro mane laimingą. Kartais pagalvoju, jei turėčiau vieno kambario butą, kuriame būtų fotostudija ir čiužinys miegui, man visai nereikėtų pinigų.

Kaip manote, kodėl būtent dabar ypač išpopuliarėjo asmenukės (autoportretinė nuotrauka; aut.past.)?

Gal dėl to, kad žmonės dabar labai daug laiko praleidžia virtualiame pasaulyje ir beveik realiai nebebendrauja. Jie paprasčiausiai neturi, kas juos nufotografuotų. Kai aš pati pradėjau daryti asmenukes, buvau ką tik pradėjusi domėtis fotografija. Pats pirmas mano modelis buvau aš pati. Tada jos dar nebuvo populiarios.

Kokią idėją norėtumėte įgyvendinti, jei viskas pasaulyje būtų nemokama?

Aš manau, kad menininkui nereikia daug pinigų. Žinoma, būtu puiku nusipirkti gerą aparatūra, apšvietimą, studiją. Tačiau už jokius pinigus negali nupirkti momento. Momento, kai žmogus išlieja stiprią emociją. Nesvarbu ar tai laimė, ar šokas. Net ir labai geras modelis nesugeba išgauti tikros emocijos, geriausiu atveju tik ją nepriekaištingai suvaidina.

Ką darytumėte, jei išnyktų pavasaris, po žiemos staiga pasidarytų šilta, ir ateitų vasara?

Pavasaris nėra tik gamta, nauji drabužiai, šiltas oras. Jis ne tik fizinis, bet ir vidinis. Gali būti pavasariškos nuotaikos ir šaltą žiemos vakarą. Juk ir visus metus savyje gali nešiotis gerą nuotaiką.

Ką mėgstate fotografuoti gamtoje, ypač pavasarį?

Mėgstu fotografuoti saulėlydį, jo ramias šviesas. Man patinka romantiškos nuotraukos, o pavasaris – romantiškiausias metų laikas, ar ne? Ypač mėgstu balandžio mėnesį, jo spalvas. Tai, ko gero, yra vienintelis tikras pavasario mėnuo. Kovą dar šalta, o gegužė – jau visai vasara. Balandį medžiai apsipila išsprogusiais pumpurais, praskleidžia šviesiai žalsvus lapus. Fotografuoju medžius. Nes nežinosi… Rytoj jau gali ir neberasti jų mieste. Tik fotografijoje.

Patalpinta: Rašiniai