Nuo valstietiško iki šiuolaikinio žemdirbio

„Ne! Ne verkt, bet linksmintis visi susirinko:

Nes darbai žiemos visur jau buvo sugaišę

Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.“

Kristijonas Donelaitis, „Metai. Pavasario linksmybės“

Žemę dirba rankomis, kartais įsikinko arklį, pasinaudoja keliais primityviais žemės dirbimo įrankiais. Į lysvę įšokęs nugarą lenkia dienų dienas. Reikia kažkaip prasimaitinti. Taip dirbančio žemdirbio šiandien tikriausiai nerastume. Dabar žemę galima dirbti jos nė nepalietus rankomis – sėsk į modernią mašiną ir važiuok, už tave viskas bus nudirbta.

Žemdirbys Vaidas Rutkauskas iš Raseinių rajono 300 hektarų žemės plote augina javus ir rapsus. Jis dirba vienas ir kartais pasisamdo darbininką. Kaip du vyrai spėja apdirbti tokį žemės plotą? V. Rutkauskas dar švelniai pasigiria: „Iš 300 ha žemės aš prikuliu grūdų panašiai tiek, kiek kiti iš 400 ha.“ Tokį fenomeną vyras aiškina tuo, kad kiti ūkininkai tiesiog nesugeba tinkamai suplanuoti darbų, jie neatliekami laiku, padaromi nekokybiškai. V. Rutkauskas, mylėdamas, puoselėdamas žemę, suteikdamas jai daug dėmesio, pasinaudodamas turima nauja technika ir įranga, sugeba viską atlikti preciziškai ir galimybes išnaudoti efektyviai.

V. Rutkauskui papasakojus, kad žemdirbio veikloje labai svarbu organizuotumas ir suplanavimas, kilo mintis – jei viską puikiai sustyguoji, tai ir gamta nedaro didelės įtakos rezultatams. Žemdirbys griežtai paprieštaravo: „Ne, gamtai vis tiek reikia atiduoti pagrindinę duoklę. Kartais, kai gamtos sąlygos žemdirbiui nėra palankios, žmogus, pasinaudodamas priemonėmis, kurias šiandien turi, gali kažką pakeisti, bet gamta vis tiek už viską galingesnė. Žemė yra dosni, svarbu su ja gražiai elgtis ir tada galima nemažai gauti.“

Auginama ir kitiems

Buvus feodalinei santvarkai žmogus žemę dirbdavo tam, kad pavalgydintų šeimą, atiduotų duoklę senjorams. Didelio pragyvenimo būdo pasirinkimo nebuvo.

Šiandien žmogus prasimaitinti bei puikiomis sąlygomis gali gyventi ir nebūdamas žemdirbiu. Vis dėlto dar yra žmonių, kurie, atrodo, jau atgyvenusiu būdu – žemdirbyste, išmaitina šeimą. Skirtumas tas, kad šiandien auginama produkcija ne tik siauram žmonių ratui. Vienas žemdirbys gali pamaitinti tūkstančius žmonių. Tai yra dėl didelio derliaus, o jis išauginamas dėl trąšų.

„Anksčiau žemdirbiai būtinai augindavo ir gyvulius. Atlikdavo mėšlo, o juo buvo tręšiama dirva. Mums, augalininkams, mėšlas irgi praverstų, nes jame yra visų žemei reikalingų elementų, bet mes jo neturime. Esame priversti naudoti mineralines trąšas“, – apie šiuolaikinį dirvos tręšimą pasakojo V. Rutkauskas.

Kita vertus, pašnekovas pasakojo, kad tobulinama ne tik žemdirbystės technika ir įrenginiai, bet ir trąšos: „Daržovėms tręšti dabar gamina tokias trąšas, kuriose nėra chloro, jos yra švarios, išvalytos, subalansuotos, nustatytas kiekis, kiek tam augalui reikia konkrečios medžiagos – kiek azoto, fosforo, kalio“. Žemdirbys nemano, kad trąšos yra didelė blogybė. Žinoma, V. Rutkauskas sutinka, jog būtų labai šaunu, jei žemės nereikėtų maitinti sintetinėmis medžiagomis. Pasak pašnekovo, jei dirva nebūtų tręšiama, Lietuva badautų. „Lietuvos dirva nėra pakankamai derlinga, kaip, pavyzdžiui, Ukrainoje, kur yra keli metrai juodžemio sluoksnio“, – pasakojo V. Rutkauskas. Žemdirbys iš Raseinių rajono didesnę problemą mato kitur: „Ūkininkas parduoda šviežią, sveiką, švarią mėsą. Mėsos kombinate į tą mėsą supilamos medžiagos, kurios etiketėse žymimos „E“ raide. Štai čia, mano nuomone, yra nusikaltimas. Mes trąšas naudojame tam, kad apkritai kažką užaugintume.“

Šiuolaikinio žemdirbio pagalbininkai

Pirmykštės žemdirbystės primityvūs įrankiai buvo keičiami tobulesniais, patogesniais, patvaresniais. Keitėsi ir žemės apdirbimo, sėjimo, derliaus nuėjimo technikos. Ypač didelius pokyčius ūkininkai patyrė pastaraisiais dešimtmečiais, kada pasaulį pradėjo „užkariauti“ ne tik vakarietiškos mašinos ūkininkavimui, bet ir moderniosios technologijos.

Žemdirbys V. Rutkauskas iš Raseinių r. džiaugiasi, kad šiandien ūkininkams yra suteikiama tiek patogumų ir galimybių, palengvinančių kasdienį sunkų darbą. Naudojantis technika ir inovacijomis, darbai vyksta našiau, viskas atliekama preciziškai, kruopščiai, nuimamas kur kas didesnis derlius negu anksčiau. Tiesa, žemdirbystės tobulėjimą V. Rutkauskas nebijo sukritikuoti: „Technika yra vienas dalykas, o žmogaus supratimas apie darbą – kitas. Yra žemdirbių, kurie, naudodamiesi nauja technika gražiai dirba, bet yra ir tokių, kurie tai daro bet kaip.“

Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje modernėjo žemdirbystė – šalies įstojimas į Europos Sąjungą. „Vieni ES vertina kaip eilinę nelaimę Lietuvai, bet jei kalbant apie techniką, tai jei ne ES, šiandien žemdirbystė Lietuvoje būtų kitokia. Būtų daug blogiau.“

Lietuvai įstojus į ES, ūkininkams buvo suteikta galimybė gauti europinių pinigų verslo kūrimui ar plėtrai. Atsirado galimybė sovietinę žemės dirbimo techniką pakeisti modernia, vakarietiška. Taip pat žemę dirbantiesiems mokomos tiesioginės išmokos. Žemdirbys V. Rutkauskas pažymi, kad ne vienas tomis išmokomis piktnaudžiauja. „Kai ES pradėjo mokėti tiesiogines išmokas, atsirado daug ūkių, kuriuose dirbama vien dėl jų. Neaišku, kas sėjama, kuo tręšiama. Sukuriamas vaizdas, kad žemė dirbama ir žemdirbys net nesistengia iš žemės gauti derliaus.“

Kas gali būti žemdirbiu?

V. Rutkauskas apie žemdirbystę kartais pasikalba ir su mieste gyvenančiais žmonėmis. Ne kartą ūkininkas yra girdėjęs miestiečio pasisakymą: nė už ką, nė už jokius pinigus nesikraustyčiau ūkininkauti į kaimą, nežinočiau, kada man laikas baigti darbą, kada ilsėtis, kada atostogauti. Iš tikrųjų, žemės dirbimo sezono metu (maždaug nuo balandžio iki spalio mėnesio) ūkininkas turi daug darbo ir jei žmogus dirba savo žemę, tik jis pats gali save kontroliuoti, kada baigti. V. Rutkauskas sako, kad žemdirbiui geriausias poilsis žiemos metu. Nuėmus ir pardavus derlių žemdirbio kasdienybėje ima karaliauti ramybė ir poilsis.

„Jei žemdirbys dvylika mėnesių gyventų tuo pačiu ritmu, kokiu gyvena sezono metu, jis išeitų iš proto. Žemdirbiui duodamos ilgos atostogos, kad jis galėtų pailsėti, atsipūsti, apgalvoti, ir paskui su nauja energija vėl lauktų pavasario“, – taip apie žemdirbio atostogas pasakojo V. Rutkauskas.

Toks gyvenimo ritmas tinka tikrai ne kiekvienam. Juk šiuolaikiniam žmogui (sakykime, daugiau – miestiečiui), geriausias laikas atostogoms – vasara. O štai žemdirbiui atvirkščiai. Čia gimsta V. Rutkausko pastebėjimas: „Žemdirbiu ne tampama, o gimstama“. Raseiniškio nuomone, miestiečiai žemdirbiais niekada netaps. Pasak V. Rutkausko, jei žmogus iki brandos šalia savęs nematė kaimietiškų darbų, tai iš subrendęs ūkininku netaps. Pats V. Rutkauskas nuo pat mažų dienų su tėvu dirbo žemę, o Lietuvos žemės ūkio universitete įgytas išsilavinimas, pasak pašnekovo, tebuvo formalumas.

Kodėl šiandien, moderniame, pilname naujovių, technologijų, inovacijų vertą būti žemdirbiu? – paklausiau V. Rutkausko. „Jei pašiepiant situaciją – tai verta dėl to, kad mokomos išmokos. Bet jeigu rimtai, tas, kuris žemdirbiu būna vien dėl to, kad jam verta, ne žemdirbys.“

Donato Mockaus piešinys
Donato Mockaus piešinys
Patalpinta: Rašiniai