Kino pavasaris: šviesos blyksnis realizmo gniaužtuose

„Aš norėjau matyti jos gyvenimą tokį, koks jis ir buvo“, - apie filmo heroję kalbėjo režierius Jurajus Lehotsky. Kadras iš filmo.
„Aš norėjau matyti jos gyvenimą tokį, koks jis ir buvo“, – apie filmo heroję kalbėjo režierius Jurajus Lehotsky. Kadras iš filmo.

Viskas pilka, slogu, ankšta ir sugriuvę. Tokį pasaulį kuria slovakų režisierius Jurajus Lehotsky antrame savo pilnametražiame filme „Stebuklas“ („Zazrak“). 19 – ojo Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ pristatytame filme – post-sovietinė problematika ir žmogus, toks, koks yra.

 

Juosta rodoma konkursinėje programoje „Nauja Europa – Nauji vardai“. Ji rengiama jau nuo 2009-ųjų ir čia dalyvauja nauji Rytų Europos bei Balkanų šalių režisieriai. Šiais metais realizmo gaida persmelkusi ne tik šią programą, bet ir nemažą dalį visų festivalio filmų. Nors pavadinimas kalba apie „Naują Europą“, filme kuriama atmosfera verčia šiek tiek ironiškai šypsotis.Kūrinyje plaukiantys vaizdai ne tik nekvepia naujumu, bet dvelkia rūdimis ir puvėsiais. Vis dėlto režisierius pasižada parodyti stebuklą, juk to mes čia ir susirinkome.

Melodramatiška fabula nė iš tolo nekvepia stebuklu

Akivaizdžiai paauglystės sindromo kamuojama penkiolikmetė Ela motinos nutrenkiama į perauklėjimo centrą – neaišku, ar dėl kokio nors chuliganizmo, ar dėl to, kad baisiai įkyrėjo gimdytojams. Bet kuriuo atveju ji čia, leidžia dienas vegetuodama ant įvairiausių horizontalių paviršių.

Nei vienonestebina, kad mergina įsimylėjusi ir ne bet ką, o dar vieną parūdijusį šios pasakos elementą. Trisdešimtmetis parduotuvės apsauginis, narkomanas Robis, besiraičiojantis dugne ir periodiškai gaunantis į dantis už įsiskolinimus, į Elą žvelgia kaip į naudos teikiantį objektą. Tėvas pabėgo, kol Ela buvo dar visai maža, motinai ji apskritai nerūpi, perauklėjimo centro darbuotojoms – juo labiau. Sužinojusi, jog laukiasi kūdikio, Ela nori jo atsikratyti, po gimdymo atiduodama jį svetimai šeimai. Atrodo, nieko šviesaus, nieko švento, jokio stebuklo.

Pesimistiškas post-sovietinis kinas – Šaltasis karas baigėsi, o kaip gyventi toliau?

Filmo siužetas nei vieno nenustebins savo tamsumu ir pesimizmu. Būtų nustebinę, jeigu Rytų Europos kino kūrėjai parodytų kažką labai pozityvaus. Tačiau realizmas ir Rytų Europa tarsi du paaugliai ant mokyklos palangės – visada vienas kito glėby. Nors ir didėja naujosios kartos, gimusios Europoje be geležinės uždangos, gretos, kino kūrėjai neskuba sukti vakarietiškų juostų. Sakydama vakarietiškų, turiu omenyje dvejopą kiną – lengvą pramogą prie spragėsių arba juostas apie žmones, kenčiančius dėl savo lengvabūdiškų pasirinkimų. Vakarėliai, jaunystė, narkotikai, venerinės ligos ir iš kitų panašių dalykų susidedančios fabulos. Rytų Europos kine šie elementai taip pat pasirodo – dėl visai kitokių priežasčių. Čia žmogus yra sutrikęs – sugriuvusi socialistinė imperija paliko utopinėmis idėjomis suvarpytas smegenis. Praėjus euforijai po Šaltojo karo pabaigos, iš šviesaus rytojaus liko migracija, susvetimėjimas, socialinės ir ekonominės problemos. Taigi žmogus kenčia ne dėl savo pasirinkimų, o dėl susiklosčiusios situacijos. Niekas neparodo kelio ir nepalydi į šviesą, neužtikrina saugumo, socialistinėje santvarkoje užaugę tėvai nebežino kaip auklėti naująją kartą. Esi priverstas pats skintis kelią vadovaudamasis savo vaikišku mąstymu. Štai šitoje vietoje ir atsiduria filmo herojai. Sekso scena po sudriskusia antklode ant pridulkėjusio garažo grindų nekelia pasišlykštėjimo herojais, veikiau jau liūdesį dėl to, jog tai jiems abiems atrodo visiškai natūralu. Mintys apie estetiką nepasiekia Robio, nes jis įstrigęs bandymuose patenkinti savo fiziologinius poreikius, tokius kaip alkis ir stogas virš galvos. Na, o Ela iš meilės pasiruošusi netgi parduoti savo kūną, tad ką jau kalbėti apie glamones garaže.

Tenka pripažinti, kad tokios dozės gailesčio reikalavimas iš žiūrovo kvepia šiokiu tokiu psichologiniu sadizmu. Žinoma, niekas neprilygs prieš trejetą metų Kauno kino festivalyje rodytam „Šėtono Tango“. Vengrų režisieriusBela Tarras iš širdies pasistengė sukelti žiūrovams beveik fizinį skausmą vaizduodamas depresyvias sovietinio kaimo realijas. Nereiktų atmesti ir fakto, kad kinematografiniai kankinimai truko septynias valandas, nakties metu.. Nors Jurajaus Lehotsky juosta dešimčia metų vėlesnė ir penkiomis valandomis trumpesnė, tai dar vienas realistinis šedevras su dostojevskiškų spalvų palete.

Akys – ašis, aplink kurią sukasi juosta

Vietomis filmo siužetas atrodo melodramatiškas ir baisiai nuspėjamas. Tačiau kuo originalesnio įvykių išdėstymo vaikymasis nukreiptų nuo esminio realizmo požymio – pilnumo ir natūralumo.

Elą įkūnija aktorė Michaela Bendulova, kurią režisierius atrado tokiame pačiame perauklėjimo centre, toje pačioje slegiančioje aplinkoje ir su tokiomis pat liūdnomis akimis. Todėl stebėti didžiąją dalį filmo trunkančią Elos vegetacinę veido būseną nėra taip nuobodu, kaip gali pasirodyti – merginos akys šiame filme yra daugiausiai informacijos skleidžiantis šaltinis ir, panašu, režisierius puikiai tai jaučia. Realizmo tikrumą Jurajus Lehotsky išvysto iki aukščiausio galimo taško. Nebandoma idealizuoti herojės, kai kada ji atrodo netgi vulgarokai. Pavyzdžiui kuomet pritūpusi su nunešiotomis kelnaitėmis ir trumpais marškinėliais rausiasi spintoje ir aiškiai matosi nelabai gracingai apvalėjančios kūno formos. Atrodo, jog Ela turėtų būti vaizduojama lyg deivė, juk esame įpratę, kad režisieriaus mūza niekada neparodoma netinkamu kampu. Bet Jurajus Lehotsky nebando šios mažosios moters seksualizuoti. Taip pat ir infantilizuoti. Ji rodoma taip, kaip iš tikrųjų atrodo – kartais kaip mergaitė, kartais kaip moteris, kartais kaip nėščia paauglė. Verta paminėti, jog visas Elos kūnas filme rodomas tik būtinais momentais, priešingai nei veidas, apsuptas rudų, banguojančių plaukų. Filme neskubama šokinėti kadrais, režisierius palieka laiko žiūrovams įsižiūrėti į akis – tai vienintelė žmogaus kūno vieta, ant kurios aktoriaus kaukės uždėti neįmanoma.

Vis dėlto…stebuklas?

Kai jau atrodė, kad režisierius filmui pavadinimą sugalvojo vedamas ironijos, pusantros valandos trukusį sąstingį nutraukė šypsena. Ela ligoninės palatoje prieina prie savo naujagimio, jį nužvelgia ir nusišypso pačia šilčiausia, šventa ir tyra šypsena. Ir vos supranti, kas įvyko – ištinka filmo pabaiga. Tiek to stebuklo? Jokio sprogimo, fejerverkų ar bent mažyčio „happy-endingo“. Iš esmės, nieko neįvyko mūsų pasaulyje, bet net neabejotina, kad Elai tai buvo milžiniškos transformacijos banga. Po penkiolikos metų tamsos, žmogus susilietė su tyrumo apraiška, nors ir labai trumpam. Rašytoja Simone de Beauvoir stebuklą įvardijo kaip absoliučiai netikėtą įvykį, pertraukiantį istorijos tėkmę. Ji tikrai pritartų, kad tamsioje pelkėje besimurkdančios Elos istorijoje šypsena buvo būtent tai, kas viršijo bet kokius žiūrovo lūkesčius. Kino salėje sėdintys skeptikai gal ir nerado stebuklo sau, bet tikrai tapo liudininkais, kaip jį atranda tas, kam jo stipriai reikėjo.

Patalpinta: Rašiniai