Deja, net ir dabar, gyvendama „interneto amžiuje“, visuomenė kenčia nuo įvairių bėdų. Viena jų – stereotipai. Kaip žinoma, jie atsiranda dėl klaidingos informacijos sklidimo, paviršutiniško žvilgsnio ar paprasčiausio neišmanymo. Pavyzdžiui, pažvelkime į gimtąją Lietuvą ir šalį, su kuria mūsų brangi tėvynė vis dažniau užmezga ryšius – Turkiją. Abiejų valstybių tautas skiria pusantro tūkstančio kilometrų. Natūralu, kad ankstesniais laikais apie glaudesnius santykius būtų buvę vargiai įmanoma kalbėti, tačiau dabar, egzistuojant kompiuteriams, lietuviai bei turkai turi progą pabendrauti daug dažniau.

Lietuvių požiūris į Turkiją

Išeikime pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį. Sostinės širdies grindinį kasdien mina daugybė lietuvių. Pasidomėkime, ką kai kurie jų žino apie Turkiją ir jos piliečius.

„Šalis, kuri yra prie Viduržemio jūros! – džiaugsmingai prabilo pirmoji užkalbinta moteris. – O turkai? Na, tamsios odos. Man tai negražūs.“ Kaip sakoma – dėl skonio nesiginčijama. „Turkijoje daug kas gamina kebabus“, – tikresnį stereotipinį mąstymą demonstravo septyniolikmetis jaunuolis. „Tik nekurortiniuose Turkijos miestuose dauguma gyventojų yra turkai. Kurortuose – vien rusų turistai. Vasaromis dar ir lietuviai prisijungia“, – greitakalbe atrėžė vidutinio amžiaus vyriškis. „Žinau, kur ši šalis yra. Pačiai neteko jos aplankyti, tad negalėčiau nieko įdomaus papasakoti“, – atsakė vyresnio amžiaus moteris.

Buvo ir daugiau panašius atsakymus pateikusių žmonių. Dažniausiai pašnekovai minėjo šiltą Turkijos klimatą bei kebabus. Galbūt pakalbinti praeiviai tikrai nesidomi Mažąja Azija, todėl jų pamąstymuose netrūko stereotipų.

Stereotipai įsisenėję kur kas labiau

Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Turkologijos studentas Šarūnas Rinkevičius paaiškino, jog stereotipai nėra taip paprastai įveikiami. „Iš pradžių akivaizdus religijos skirtumas tėra paviršutiniško žvilgsnio atspindys“, – pasakojimą pradėjo pašnekovas, greitai patvirtinęs puikiai žinomą stereotipą apie pietiečių draugiškumą. – Turką be draugų pamatyti sunku, nes jų draugų ratas plečiasi per tuos pačius pažįstamus. Tuo tarpu lietuviai daug santūresni ir, renkantis draugus, jiems svarbiausia yra pati asmenybė.“ Pašnekovas paminėjo nepasitikėjimą keliančią turkų darbo kokybę, tačiau pažymėjo, kad, jo manymu, turkai yra darbštesni, negu lietuviai – ne viena stambi pasaulio korporacija yra atidariusi gamyklą Turkijoje. Vis tik lietuviai lyderiauja pasaulio lazerių technologijų rinkoje, tad ir mes turime kuo didžiuotis.

Aptardamas lietuvių ir turkų panašumus, Š. Rinkevičius konstatavo: „Tiek lietuviai, tiek turkai mėgsta girtis.“ Pasak jo, lietuviai sureikšmina krepšinį, o turkai – savo kalbos svarbą. Be to, jo teigimu, abi tautos yra linkusios šlovinti praeitį: vieni giriasi savo valstybėje esančiu helenistiniu palikimu, o kiti – idealizuoja LDK laikus. Vis tik nesinori tikėti stereotipais – priskirti šiuos bruožus visai tautai būtų klaidinga.

Turkų nuomonė apie Lietuvą – nė kiek ne geresnė

„Dažniausiai esame suvokiami kaip kažkas, esantys tarp Vokietijos ir Rusijos bei priklausantys Europos Sąjungai“, – apie turkų požiūrį į Lietuvą kalbėjo studentas. Būtent tai ir pamėginkime patikrinti – keletoje internetinių pokalbių svetainių bei socialinių tinklų pakalbinus turkus paaiškėja, jog stereotipai apie Lietuvą Turkijoje yra smarkiai paplitę. Žinoma, tarp tų žmonių, kurie apskritai žinojo, kas ta Lietuva yra.

„Jei neklystu, Lietuva yra buvusi Rusijos provincija“, – liūdnai nuteikė jau pirmasis pašnekovas. „Lietuvoje šalta ir daug liūdnų žmonių“, „Lietuvoje nebūna vasaros“, „Žmonės ten kiaurą parą žaidžia krepšinį“, „Lietuviai labai nemėgsta turkų“, – štai tokie ir panašūs atsakymai nuskambėjo daugiau nei vieną kartą. Vienas atsakymas puikiai parodė, kaip stereotipai išnaudoja aktualias problemas: „O Jūsų valstybėje dar liko žmonių? Girdėjau, kad beveik visi emigravo į Jungtinę Karalystę.“

Vis tik reikia paminėti ir tai, jog vienas kalbintas žmogus pateikė gana tikslius duomenis apie Lietuvą bei paminėjo Dainų šventę kaip vieną svarbesnių lietuvių renginių. Kaip paaiškėjo vėliau, jis pats trejus metus buvo praleidęs Vilniuje. Aišku, turkas nepamiršo ir krepšinio, mat viešėjo Lietuvoje kaip tik tuo metu, kai lietuviai iškovojo auksą Europos krepšinio čempionate Švedijoje.

Būtinybė skatinti domėjimąsi

Taigi nesunku pastebėti, jog šiais inovacijų bei suintensyvėjusio bendravimo laikais stereotipai yra labai aktuali problema. Sunku pasakyti, kaip būtų galima ją išspręsti. Juk net žmonės, tyrinėjantys svetimas kultūras, negali atsikratyti populiarių stereotipų ir klišių. Būtų idealu, jeigu visi turėtų šansą bent kartą aplankyti kitą šalį bei susipažinti su svetima kultūra. Taip išnyktų bet kokios mąstymo spragos, būtų galima viską objektyviau vertinti. Deja, tai – pozityvi, tačiau utopiška idėja.

Galbūt valstybės turėtų daugiau investuoti į savo kultūros sklaidą užsienyje, tačiau tai labai daug kainuoja ir dažnai nėra veiksminga. Tiesa, Turkija tai daro, tačiau net ir ji negali skirti tokių lėšų, kokių reikėtų išguiti stereotipiniams įvaizdžiams iš dalies lietuvių sąmonės. Be abejo, kalbėti apie Lietuvos kultūros sklaidą Mažojoje Azijoje yra labai sunku. Belieka palinkėti visiems žmonėms daugiau ir drąsiau domėtis kitomis kultūromis, keliauti, susipažinti ir savarankiškai naikinti stereotipus. Pradėkime nuo savęs!

Susiję