Šiais metais Lietuvos žiūrovai, norintys pamatyti naujus lietuvių sukurtus filmus, galėjo vėl traukti į kino teatrų sales. Vienas po kito pasirodė net trys lietuviški filmai: Kristinos Buožytės „Aurora“, Mario Martinsono „Tyli naktis“ ir Donato Ulvydo „Valentinas vienas“, kuriuos žiūrovai turėjo galimybę lyginti, kritikuoti ar didžiuotis.

Lietuviško kino perversmas

Lietuvos kino centro duomenimis, 2011 metais buvo sukurti tik 2, o pernai – jau 4 vaidybiniai filmai (A. Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“, D. Ulvydo „Tadas Blinda“, D. Gasiūnaitės „Narcizas“, A. Blaževičiaus „Dešimt priežasčių“). Be to, finansiniu požiūriu šie metai buvo palankiausi kino kūrybai. Pernai įkurta valstybinė institucija Lietuvos kino centras, skirtas nacionalinio kino gamybos koordinacijai, 2013 metų valstybinio kino produkcijai kurti skyrė 9,5 mln. litų. Praėjusiais metais nacionaliniam kinui iš Kultūros ministerijos ir Kultūros rėmimo fondo buvo skirta beveik 6,73 mln. litų, o 2011 metais – 7,24 mln. litų. Akivaizdu, kad šių metų pirmasis ketvirtis lietuviška kino produkcija pranoksta kelerius ankstesnius metus ir ne tik skirtomis lėšomis, sukurtais filmais, bet ir laimėjimais tarptautiniuose festivaliuose.

K. Buožytės „Aurora“ – vienas daugiausia  tarptautinio dėmesio susilaukęs lietuviškas filmas. 47 – ajame „Sitges” fantastinių filmų festivalyje Ispanijoje  „Aurora“ pelnė šių metų Europos geriausio fantastinio filmo nominaciją ir titulą. Be to, kaip rašo Airijos naujienų tinklapis irishtimes.com, Airijos Jameson Dublino tarptautinių filmų festivalyje„Aurora“ paskelbta geriausiu šių metų filmu. Nors tuo pačiu metu pernai tik per kasmetinius Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimus „Sidabrinės gervės“ buvo nominuoti 3 lietuviški kino filmai –  „Tadas Blinda. Pradžia“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Dešimt priežasčių“.

Kaip teigia Vilniaus „Pasakos“ kino teatro programų sudarytoja Daiva Rudytė, turbūt šie metai yra pirmieji po ilgai trukusio sąstingio, kai kino teatruose tarp užsienio filmų pagaliau galima pamatyti ir daugiau lietuviško kino produkcijos. „Šiemet turėjome jau trijų lietuviškų filmų premjeras: „Aurora“, „Tyli naktis“, „Valentinas vienas“, ir dar tiek pat jų laukia rudenį. Jei skaičiuotume ir naujai pasirodžiusius dokumentinius filmus, vaizdas būtų dar smagesnis. Aišku, sulaukti laikų, kai lietuviški filmai kino teatrų repertuare sudarys bent trečdalį repertuaro, dar, matyt, teks negreitai”, – padėtį lietuviško kino rinkoje aiškina D. Rudytė. Tačiau kino teatro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė teigia, kad kol kas šiemet sukurtų lietuviškų filmų produkcijos dar nedrįstų išskirti iš per pastaruosius kelerius metus vykusio proceso. „Tik 2013-ųjų, suvedus duomenis ir suskaičiavus išleistų per visus metus filmų skaičių, bus galima daryti tam tikras prielaidas“, –  teigia ji.

Auditorija alksta informacijos   

Lietuvos kino teatrai visuomet laukia nacionalinių filmų, o Vilniaus kino teatro „Pasaka” programų sudarytoja D. Rudytė patikino, kad jų kino teatras linkęs parodyti visus lietuviškus filmus, jei tik jų platintojai to pageidauja.

Tačiau panašu, kad lietuviški filmai kino salėse ilgai neužsibūna. Pavyzdžiui, „Auroros” premjera Lietuvoje įvyko šį sausį, o dabar Vilniaus kino teatruose minėtas filmas jau retai terodomas. „Skalvijos” direktorė V. Levickaitė sutinka, kad lietuviškas kinas iš esmės nėra pakankamai ilgai rodomas Lietuvos auditorijai ir kaip pavyzdį pateikia tai, kad, jos įsitikinimu, lietuvio režisieriaus Šarūno Barto kuriama produkcija gana mažai pažįstama ir žinoma lietuviams, o štai Vokietijoje ji matoma kur kas dažniau. „Kalbant konkrečiai apie Šarūno Barto produkciją, galima teigti, kad jo filmais apskritai niekas nesirūpina“, – sako direktorė ir paaiškina, kad yra kelios grandys nuo filmo sukūrimo iki tol, kol jis pasiekia žiūrovą. Tomis skirtingomis grandimis rūpinasi skirtingi profesionalai. Pavyzdžiui, režisierius turi prodiuserį, kuris pasirūpina, kad būtų „pagamintas“ filmas. Tada ateina kitų specialistų eilė, vadinamųjų kino pardavimo agentų arba platintojų, kurie turėtų pasirūpinti komunikacija ir tuo, kad filmas atsirastų kino teatruose, kad apie jį sužinotų kiek galima daugiau žmonių, kurie susidomėtų ir ateitų pasižiūrėti. Kaip kino platintojų abejingumą lietuviškam kinui V. Levickaitė įvardija ir valstybines institucijas, kurios, skirdamos pinigų kinui, neskatina kūrėjų pasirūpinti filmo sklaida, užtikrinančia, kad kinas būtų ne tik tinkamai pristatytas visuomenei, bet ir tai, kad kino juosta būtų išplatinta po visus kino teatrus. „Dabar dažniausiai atsitinka taip, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje nebūna nei vienos Š. Barto filmo kopijos ir nėra kaip jo filmų rodyti“, – apmaudžias lietuviško kino platinimo klaidas aiškina „Skalvijos” direktorė.

Jai pritaria ir „Pasakos“ filmų programų sudarytoja D. Rudytė, kuri taip pat teigia, kad po filmo sukūrimo juosta tampa nebe kūrėjo, o platintojo nuosavybe, tad jam ir paliekama teisė spręsti, kur ir kaip bus rodomas kinas. „Kartais filmas pirmiausia apkeliauja užsienio festivalius ir tik vėliau sugrįžta į Lietuvą (kaip buvo „Auroros“ atveju), o kartais net nepasirodo Lietuvos kino teatrų repertuaruose”, – teigia D. Rudytė. Pasak jos, akivaizdu, kad lietuviško kino platintojai turėtų skirti kur kas daugiau dėmesio informacijos apie lietuviško kino produkciją sklaidai nacionaliniu mastu.

Taip pat svarbu tinkamai visuomenei pristatyti ne tik profesionalųjį, bet ir mėgėjišką kiną, kurio kūrėjų Lietuvoje tikrai daug. Iki 2007 metų vykęs trumpametražių lietuviškų filmų festivalis AXX nutrūko. O, pasak „Skalvijos” direktorės, šie kūrėjai – mėgėjai tikrai norėtų visuomenei pademonstruoti savo kūrybą, tik, deja, tokių festivalių niekas daugiau nebeorganizuoja, nors jis buvęs vienintelė galimybė šiems kūrėjams prisistatyti.

Lietuviai myli savo kiną

Nors nacionaliniame kine vykstančios permainos ryškios ir kino repertuaruose, tačiau šalies kino teatrų ekranuose vis dar dominuoja užsienio produkcija. „Skalvijos“ direktorė V. Levickaitė nedrįsta vienareikšmiškai atsakyti, ar lietuviškas kinas lieka užsienio filmų šešėlyje. Pasak jos, žmonės visose šalyse labai laukia nacionalinio kino, nes jie nori žiūrėti filmus apie save, girdėti savo kalbą, matyti aktorius, kuriuos gali atpažinti, taip pat stebėti situacijas, kurios jiems aktualios. Būtent dėl to, pasak V. Levickaitės, lietuviška kino produkcija tikrai kur kas labiau vertinama Lietuvoje nei užsienyje. „Jeigu per metus yra sukuriamas ir publikai pristatomas ne vienas filmas, vyksta normali filmų gamybos apykaita, tai nacionalinis kinas – labai populiarus“, – įsitikinusi kino teatro „Skalvija“ direktorė.

Nacionalinio kino atžvilgiu kur kas daugiau optimizmo turi festivalio „Kino pavasaris“ atstovė ir lietuviškų filmų programos sudarytoja Justė Zavišaitė. Jos manymu, lietuviški filmai tikrai nelieka užsienio filmų šešėlyje. „Bent jau festivalio „Kino pavasaris” tikslas yra informuoti apie nacionalinio kino naujienas, pristatyti jas žiūrovams tinkamu laiku ir suteikti visą reikiamą informaciją“, – sako ji ir tikina, kad „Kino pavasaryje” lietuviškas kinas sužydi visomis spalvomis, apie save kalba garsiai, sugrįžta į kino teatrų sales, pasiekia įvairaus amžiaus auditoriją, neretai atranda ir naujų žiūrovų.

„Ypač žaviuosi jaunaisiais kino kūrėjais, kurie kiekvienais metais nenustoja stebinti. Jie į kino industriją žengia drąsiais, ambicingais žingsniais ir praturtina nacionalinį kiną šviežiu oro gurkšniu. Ne kartą kartojau – nacionalinio kino negalime vertinti jo nežiūrėdami”, – sako J. Zavišaitė.

Tačiau ar lietuviški kino filmai pritraukia į kino sales žiūrovų? Pasak „Skalvijos“ kino teatro direktorės, nelygu, koks filmas. „Yra toks angliškas posakis „big release“ (skirtas didelei auditorijai –  autorės vertimas.). Jeigu sukurtas filmas turi didelį komercinį potencialą, tuomet pritraukia auditorijas, pavyzdžiui, „Auroros“ atveju. Bet jeigu tai yra dokumentika arba vaidybinis kinas, kuris nebuvo tinkamai pristatytas visuomenei, tada lankomumo rodikliai kur kas mažesni“, – aiškina kino teatro direktorė.

Lietuvišką kiną garsina festivaliai

Pagrindiniai kino festivaliai Lietuvoje yra septyni: „Kino pavasaris“ (organizuojamas net nuo 1995 metų), „Tinklai“ (nuo 1999 metų), „Scanorama“ (nuo 2003 metų), „Vilniaus dokumentinių filmų festivalis“ (nuo 2004 metų), „Žiemos ekranai“ (nuo 2006 metų), „Šeršėliafam“ (nuo 2006 metų), „Tarptautinis Kauno kino festivalis“ (nuo 2007 metų). Didžioji dauguma festivalių skiria daug dėmesio ir lietuviškam kinui. Pasak D. Rudytės, bet kurio festivalio tikslas – parodyti kiek įmanoma daugiau naujai sukurtų filmų, ir ypač tų, kurie kurti Lietuvoje ar lietuvių.

„Šių metų „Scanoramos“, „Kino pavasario“ programos kaip tik tai ir įrodo. Naujai sukurtų lietuviškų filmų  programose tikrai daug”, –  tvirtina „Pasakos” programų koordinatorė.

Daugiausia save reklamuojantis, pristatantis ir visuomenėje eskaluojamas „Kino pavasario” festivalis vyksta kasmet kovo viduryje ir trunka apie dešimt dienų. „Festivalis „Kino pavasaris“ yra didžiausias šalyje kino renginys ir šventė, kurioje pristatome itin daug filmų tiek iš Europos, tiek iš viso pasaulio”, – teigia „Kino pavasario” atstovė J. Zavišaitė. Kone ketvirtadalį šio festivalio programos kiekvienais metais sudaro lietuviškos kino naujienos. Taip stengiamasi išlaikyti kasmetinę tradiciją ir pristatyti platų spektrą praėjusių ir šių metų lietuviškų dokumentinių, vaidybinių ir trumpametražių darbų. Pasak J. Zavišaitės, „Kino pavasario” komanda nacionaliniam kinui skiria itin didelį dėmesį tiek pristatydama jį šalies žiūrovams, tiek festivalio metu apsilankiusiems aukšto lygio kino profesionalams, industrijos svečiams. „Organizuojamas ir aukšto lygio kino industrijos renginys „Meeting point – Vilnius”, kuris orientuotas į lietuvių kino kūrėjų bei užsienio kino industrijos glaudų bendradarbiavimą”, – sako ji ir priduria, kad šiemet, trečius metus iš eilės buvo renkamas „žiūroviškiausias” lietuviškos programos filmas, o jaunuosius kino kūrėjus – studentus – vertino nacionalinė žiuri (šiemet kino ir dailės kritikė Laima Kreivytė, režisierius ir scenaristas Šarūnas Bartas bei režisierius ir prodiuseris Donatas Ulvydas). „Taigi „Kino pavasaris“ skiria ypač didelį dėmesį jaunajai kino kartai, nes būtent ji ir yra lietuviško kino ateitis”, – puikias perspektyvas lietuviško kino plėtrai mato J. Zavišaitė.

2013 metų „Kino pavasario“ lietuviška programa buvo praturtinta nauja sekcija „Lietuviai svetur”. „Kiek įmanydami stengiamės bendrauti su savo žiūrovu ir padėti jam išsirinkti bei, žinoma, atrasti SAVO filmą mūsų siūlomoje gausybėje. Ir tai pavyksta. Vienas didžiausių ir maloniausių džiaugsmų yra pasitikti žiūrovą iš kino salės, dar vis gyvenantį filmu, ir išgirsti – „ačiū”. O man, lietuviškų filmų atstovei, festivalyje, itin glosto širdį, kai švytinčiomis akimis žiūrovai išeina iš lietuviškų seansų”, – teigia  J. Zavišaitė.

Kol kas Lietuvoje nacionaliniam kinui daugiausia dėmesio skiriama rengiant festivalius arba filmo premjeras. Kasdieniame kino teatrų gyvenime lietuviškas kinas (tą puikiai atspindi repertuarai) lieka šešėlyje ir laikui bėgant išvis išnyksta iš didžiųjų ekranų, jeigu informacija apie jį nėra platinama, o žiūrovai nėra viliojami į kino sales.

Susiję