Apie Dūkštą. Metalo apdirbimo staklės sukasi ir savaitgaliais (nuotraukos)
Niūrus rytas, traukinys sustoja Dūkšte. Išlipęs įkvėpiau gaivaus oro, mąsčiau sau, kad labai nuostabu pabėgti nuo miesto ir jo rūpesčių. Tačiau čia atlėkiau ne poilsiauti, o domėtis smulkiuoju verslu. Mano užrašų knygutėje – keletas daug žadančių įmonių pavadinimų ir jų adresų. Pasitaręs su kelionės draugais apie veiksmų planą, pajudėjau buvusios Kuro aparatūros remonto gamyklos pastato link.
Dūkšte veikia dvi metalo apdirbimo įmonės. Pranciškaus Vaišvilos nuotr. Netikėtas atradimas – seifo durų gamintojai
Jame turėjau surasti įmonę „Dukara“, bet truputėlį susipainiojau, nuėjau į priešingą pusę ir, išgirdęs tarškant radiją, pasukau ne į tą angarą. Čia aptikau bendrovę, kurios nebuvau radęs Dūkšto įmonių sąrašuose.
Nors buvo šeštadienis, erdvaus angaro viduje darbavosi du žmonės, aplinkui juos kėpsojo eksportui sukrauti gaminiai. Vienas iš jų pakėlė galvą, padėjo ruošinį ir pasitiko mane. Tai buvo bendrovės „Xaki“ direktorius Viktoras Jonušas.
Nuo darbų atsitraukęs vadovas paaiškino, kad ši nedidelė įmonė užsiima metalo apdirbimu ir joje dabar dirba trys asmenys. Pastaruoju metu pagrindinis gaminys yra šarvuotos seifinės durys, kurios keliauja į Rusijai priklausančią Kaliningrado sritį.
Vilnių iškeitė į Dūkštą
Pasidomėjau, kodėl „Xaki“ neaptikau sąrašuose. „Mūsų įmonė yra registruota Vilniuje, Dūkšte nuomojame tik patalpas, bet greitai mes jau būsime ir Dūkšto sąrašuose“, – teigė įmonės vadovas.
V.Jonušas pabrėžė, kad kelionė iš Vilniaus – santykinai brangi, gaminių išvežiojimas irgi brangesnis nei sostinėje, tačiau patalpų nuomos kaina yra nedidelė, todėl savo įmonę pašnekovas perkėlė į Dūkštą. Jo teigimu, 150 kilometrų šiais laikais yra niekis.
Paklaustas, su kokiomis problemomis susiduria įmonė, direktorius atsakė, kad didžiausias galvos skausmas yra kvalifikuotų specialistų trūkumas ir pastovių užsakymų stygius. „Geriausia būtų dirbti su valstybiniais užsakymais. Tada būtų geras gyvenimas“, – šypsojosi V.Jonušas.
Trumpai šnektelėjus direktorius atsiprašė, nes jam reikėjo grįžti prie darbo, tad aš pasukau durų link ieškoti kitų įmonių.
Klientai – rusai ir europiečiai
Pagaliau supratęs, kur yra įsikūrusi bendrovė „Dukara“, ir praėjęs trijų durų įėjimą, aš patekau į šios įmonės vidų. Prieš mano akis atsivėrė angaras, nusėtas vien metalo tekinimo staklėmis. Visos jos buvo tepaluotos, atrodė pasenusios ar sugedusios, tačiau tai buvo tik pirmas įspūdis.
Prie vienų dunksinčių staklių sutikau plušantį įmonės direktorių Piotrą Chadarovičių. Maloniai šypsodamasis, jis sutiko pakalbėti apie verslą ir savo bendrovę. „Metalo apdirbimas ir tekinimas“, – trumpai ir aiškiai savo veiklos sritis apibūdino pašnekovas.
Anot jo, užsakymai atkeliauja iš įvairių kraštų, bet pagrindiniai klientai yra rusai ir europiečiai. Šiuo metu didžioji dalis gaminių keliauja į Švediją, Lenkiją ir Austriją. Jo įmonėje dabar dirba dešimt žmonių.
Šnekučiuojantis apie miestelio tuštėjimą, direktorius užsiminė pastebįs, kad daug žmonių atsisako kurti panašų verslą mieste ir bėga į miestelius, kur pigesnė nuoma.
Pasitiki senomis staklėmis
Direktorius pasiūlė aprodyti savo dirbtuves. Nedvejodamas sutikau ir mes pajudėjome. Prie kiekvienų staklių P.Chadarovičius stabteldavo ir paaiškindavo, ką jos konkrečiai daro. „Daugumai įrenginių jau yra daugiau nei 60 metų, tačiau tikslumu jie neatsilieka nuo šiuolaikinių, todėl kol kas jų nereikia nurašyti“, – pasitaisydamas kepurę tikino direktorius. Pasirodo, visos staklės, kurios stovi įmonės patalpose, veikia. Anot vadovo, viskas, kas sugenda, keliauja į metalo laužą.
Angaro gale stovėjo keletas naujesnių staklių. Čia P.Chadarovičius pasakė, kad jo įmonė turi visus detalei paruošti reikalingus įrenginius. Nuo ruošinio apdirbimo iki detalės šlifavimo ir blizginimo. Atrodo, kad šios įmonės potencialas yra didelis, tačiau direktorius į tokius teiginius žiūrėjo skeptiškai. „Kas, kad bus tų užsakymų, žmonių trūksta, visi tingi, nėra specialistų. Dabar laikomės stabiliai. Jei nebūtų užsakymų, aš savaitgaliais nedirbčiau“, – riesdamas ūsus tikino direktorius.
Aprodęs visas stakles, P.Chadarovičius nuvedė prie baigtų gaminių. Čia buvo sudėtos dėžės su įvairiomis atsarginėmis dalimis rusiškiems traktoriams, taip pat atsarginės didelės detalės miško kirtimo technikai.
Pasibaigus ekskursijai, direktorius padėkojo, kad užsukau pas jį, ir atsisveikinęs grįžo atgal prie darbo. Išėjęs į lauką, nupėdinau atgal į miestelį.
Kita vieta turėjo būti antkapių dirbtuvė, tačiau ten nuėjus, amatininkas atsisakė bendrauti.
Dūkšte dar veikia medinius namelius statanti bendrovė „Ovdija“, tačiau jos direktorius buvo išvykęs į komandiruotę, todėl nepavyko pakalbėti apie šį verslą. Dar prieš metus Dūkšte veikė kepykla „Dūkšto duona“, bet ji bankrutavo.
Taip ir baigėsi kelionė beieškant smulkiojo verslo. Vis dėlto Dūkšte dar yra keletas įmonių, kurios stabiliai laikosi ir nežada trauktis iš verslo.
