Tačiau po rinkimų kiekviena valdančioji partija ar koalicija imasi žiniasklaidos sistemos reikalų. Dažnai žiniasklaidą liečiantys dalykai pakliūva į bendrą konvejerį su kitomis sritimis, net nediskutuojant, kaip tai atsilieps žiniasklaidos darbuotojams bei per žiniasklaidos turinį – visuomenei.

Pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata 2008 m. buvo panaikinta periodinei spaudai, mėsai, žuviai ir kitoms prekėms. Panašiai buvo ir 2000 m. priiminėjant Baudžiamąjį kodeksą (BK), kai tarp potencialių nusikaltėlių (vagių, plėšikų, prievartautojų ir žmogžudžių) atsidūrė ir žurnalistai. BK 154 str. 2 d. (šmeižimas) ir 155 str. 1 d. (įžeidimas) numato galimybę žurnalistą patupdyti už grotų: pirmu atveju iki dviejų, antru – iki vienerių metų.

Už naująjį BK Seime balsavo 36 parlamentarai: iš jų 22 – Tėvynės sąjungos-Lietuvos konservatorių frakcijos balsai, 14 balsų prisidėjo ir kitos šešios parlamento frakcijos. Nors parlamentas šią kadenciją vieną po kitos atšaukė anksčiau priimtas žiniasklaidai aktualias įstatymų pataisas (Alkoholio kontrolės, Pridėtinės vertės mokesčio), tačiau BK 154, 155 straipsniai liko nekeisti net po užsienio reikalų ministro A. Ažubalio paraginimo Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga. Mat šiuo atveju BK pataisos parlamente netraukė lobizmo lokomotyvas.

Kodėl naujame BK, įsigaliojusiame 2003 m. gegužės 1 d., buvo įteisinta atsakomybė už šmeižimą ir įžeidimą? Pirmiausia tai tęsinys to, kas buvo nepriklausomoje ir sovietinėje Lietuvoje.

Antra – naujojo BK projekto aiškinamajame rašte teigta, jog „naujas Kodeksas yra modernus įstatymų rinkinys, kurio nuostatos atspindi šiuolaikines baudžiamųjų įstatymų vystymosi tendencijas ir šiuolaikinio baudžiamosios teisės mokslo laimėjimus.“

Trečia, ir turbūt svarbiausia, ką neoficialiai pripažįsta kai kurie politikai, susiję su šių BK normų nustatymu, tuo buvo siekta stabdyti „purvą“ žiniasklaidoje.

Tačiau ginti pažeistas žmogaus teises žiniasklaidoje yra nemažai ir kitų būdų –nesinaudojant BK:

1) kreiptis į teismą civiline tvarka,

2) kreiptis į žurnalistų etikos inspektorių, kuris gali skirti administracinę nuobaudą,

3) kam yra svarbiau moralinis vertinimas nei nuobauda ar galimybė prisiteisti pinigų, gali kreiptis į ŽLEK ir prašyti vertinti etikos dalykus, kuriuos, beje, pažeidus, redakcijoms numatytos sankcijos:

– vienerius metus negalima pretenduoti į Spaudos, radijo ir televizijos paramos fondo skirstomas lėšas,

– vienerius metus negalima dalyvauti konkursuose dėl viešinimo paslaugų (2011 m. Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimas, suteikiantis galimybę perkančiai organizacijai atmesti padariusio etikos pažeidimą tiekėjo pasiūlymą),

– nuo 2013 m. neetiškiems periodiniams leidiniams neturėtų būti taikoma PVM lengvata.

Taigi, „purvo“ stabdymui žiniasklaidoje priemonių pakanka. Tik, ar pakanka ryžto stabdyti neetišką žiniasklaidą bei įgyvendinti galiojančias civilinės, administracinės teisės ir etikos normas. Dažnu atveju yra paprasčiau mosuoti Baudžiamuoju kodeksu, kreipiantis privataus kaltinimo tvarka ir teismui bei kaltintojui atlikti prokuroro funkciją.

Plintanti minėtų Baudžiamojo kodekso straipsnių praktika daro neigiamą įtaką žiniasklaidos veiksmingumui. Galimybė sėsti už grotų dėl šmeižimo ar įžeidimo yra „puiki“ priemonė atgrasinti didelę dalį žurnalistų rimtai domėtis politine korupcija ir kitomis rimtomis problemomis. Nuo 2003 metų gegužės 1 d. ketinančių už publikuotą žodį žurnalistus įkišti už grotų ar bent jau nubausti pinigine bauda bei pažymėti teistumo ženklu atsirado ne taip ir mažai. Tarp jų politikai, verslininkai, kriminalinio pasaulio veikėjai.

Nuteistų žurnalistų pagal BK 154, 155 str. nėra daug, bet du atvejai (Gintaro Visocko ir Dainiaus Radzevičiaus) sulaukė net ir tarptautinės reakcijos. Tačiau tampymas po teismus ir bandymas susidoroti su sąžiningai dirbančiais žurnalistai yra „puiki“ profilaktinė priemonė, mažinanti žurnalistikos visuomeninę vertę bei kelianti žurnalistų savicenzūros kartelę.

Šis BK kardas ir ekonomiškai silpna žiniasklaida veikia kaip sinchronizuojančios žirklės, apkerpančios žiniasklaidos galimybes mūsų šalyje padėti plėtoti demokratiją. Tai galima traktuoti kaip sąmoningą profesijos galimybių ribojimą ar net žmonių, ginančių visuomenės interesus, profesinių teisių pažeidimą.

BK straipsnių apie šmeižtą ir įžeidimą problematika nėra nauja. Karts nuo karto aptariama specialistų diskusijose, iškeliama į viešumą. Tai ne teisinė, o politinė problema. Teisė tėra politikos instrumentas įprasminti tai, kas būtų naudinga visuomenei.

Kalbėjimas apie žodžio laisvę, sveikinimai žurnalistams profesinės šventės proga, susirūpinimo reiškimas dėl BK aptariamų normų ir tuo pačiu nieko konkretaus nedarymas dėl BK keitimo rodo mūsų politikų išsisukinėjimą ir nenorą šalinti perteklinių žiniasklaidos darbo varžymų.

Kiek metų dar tai tęsis? Ar tam reikia dar kelių ESBO raginimų? Išmintingus žiniasklaidos politikos sprendimus generuojančioje politinėje sistemoje šie klausimai netektų prasmės.

Deimantas Jastramskis yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius daktaras, Lietuvos žurnalistikos centro direktorius.

Šaltinis: www.lrytas.lt

Susiję