VISUOMENĖ APIE GELTONĄJĄ SPAUDĄ
Socialinį visuomenės veidą tarsi iškreiptas tautos veidrodis atspindi mūsų šiandienos žiniasklaida. Spalvoti glamour žurnalai ir papieštos pusnuogės mergšės nacionaliniuose dienraščiuose, skandalingomis istorijomis persmelktos televizijos laidos, kriminalai, aistras žadinanti seksualinio pobūdžio informacija bekraštėje interneto erdvėje į užribį pamažu išstumia informacinę ir švietėjišką žurnalistiką. „Žiūrime, ką mums rodo – rodome, ką žiūri…“ – ši metafora, ko gero, taikliausiai apibūdina šiandieninį žiniasklaidos ir visuomenės prisitaikėlišką santykį. Viešojoje erdvėje nuolatos pasigirsta įvairiausių raginimų keisti ir keistis tiek iš žurnalistų, tiek iš visuomenės. Tačiau pasitraukti iš šio žiniasklaidos užburto rato kol kas dar nesiruošia nė viena barikadų pusė.
Tarpukariu gausi periodika taip pat turėjo įvairiausio plauko pipedijų ir bulvarinių leidinių. 1932 m. „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis pirmasis išdrįsta viešai kalbėti apie žiniasklaidos bulvarėjimą ir šia tema organizuoja diskusiją „Visuomenė apie geltonąją spaudą“.
Konkurencinis pavydas ir kritika – taip tąsyk ketvirtojo dešimtmečio leidėjai ir žurnalistai sureagavo iškėlus šį aktualų klausimą. Nieko keisto, šiandien tokios diskusijos baigiasi panašia retorika: leidėjų asmeniniais įsižeidimais, be argumentų ir sveikos kritikos supratimo. „Nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…“ – tokias ironiškas replikas ir pats ne kartą esu išgirdęs, rengdamas šią diskusiją.
Tai dar sykį puikiai parodo, kad mūsų žiniasklaidoje yra įsišaknijęs nepilnavertiškumo jausmas, baimė, prisitaikėliškumas ir vergiškas pataikavimas masėms. Egzistuojant spaudos ir žodžio, saviraiškos laisvėms – viešoji erdvė tampa nekontroliuojama ir neliečiama žiniasklaidos verslo rinka.
Įdomu, kiek joje belieka tikrosios žurnalistikos?
Praėjusiame šimtmetyje Juozas Keliuotis ieškojo priemonių kovai su bulvarine žiniasklaida. Šiandien savo pašnekovų klausiu, ar išvis tai yra beįmanoma sustabdyti šį medijų amžiaus dekadansą?
Pakalbėti apie tai prie menamo diskusijų stalo susirinko literatūros klasikas VAIŽGANTAS; rašytojas, menotyrininkas ir estetikos tyrinėtojas Jonas GRINIUS; nusipelnęs krašto mokytojas ir visuomenininkas Ignas MALINAUSKAS; literatūros kritikas ir rašytojas Albinas Juozapas HERBAČIAUSKAS; visuomenininkė, dramaturgė, poetė ir vertėja, literatūros ir meno kritikė Sofija ČIURLIONIENĖ – KYMANTAITĖ; Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius RADZEVIČIUS; Kauno arkivyskupas metropolitas, sovietmečiu pogrindinio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika leidėjas ir žurnalistas Sigitas TAMKEVIČIUS; ilgametis Amerikos balso žurnalistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto dėstytojas Romas SAKADOLSKIS; publicistė, žurnalistė ir redaktorė Aldona ŽEMAITYTĖ – PETRAUSKIENĖ.
***
Tikriausiai neklysiu sakydamas, kad šiandien Lietuvoje žiniasklaida išgyvena aktyvų bulvarėjimo laikotarpį. Kaip vertinate „bulvarinės“ ar dar kitaip vadinamos „geltonosios spaudos“ įtaką? Kokią žalą tai daro mūsų visuomenei ir tautai?
Romas SAKADOLSKIS. Sąvoka geltonoji spauda šiandien turi specifinę istorinę reikšmę, susijusią su tam tikru JAV spaudos laikotarpiu. Nemanau, kad geltonoji ar bulvarinė spauda daro žalą mūsų ar kokiai kitai tautai. Nedaro tai žalos ir valstybei. Bulvarinę spaudą laikau labiau pramoginiu verslu. Tokios žiniasklaidos informacinė vertė dažniausiai yra labai menka, egzistuoja ji išsireiškimo laisvės dėka, bet jeigu ir nustotų eiti, informaciniu požiūriu niekas jos nepasigestų. Tačiau ji turi kultūrinę prasmę, nes daug pasako apie visuomenę, kuriai ji tarnauja, taip pat apie visuomenės raštingumą.
Juozas Albinas HERBAČIAUSKAS. Aš manau, kad kokia visuomenė, tokia yra ir spauda. O spauda dar tokia, kokie žurnalistai. Iš tuščio nepripilsi. Iš avižų nėra ryžių. Kvaili žurnalistai gamina kvailą spaudą. Net ir beprotystė turi savo logiką (travestuoju Hamletą). Jeigu mūsų visuomenė remia kvailą, nedorovingą spaudą, tai ji jai, matyt, reikalinga. Visuomenė, matyt, nedorovės ištroškusi?
Dainius RADZEVIČIUS. Tauta yra labai įvairi, todėl ir spauda turėtų būti įvairi! Aš taip pat nesu visiškai tikras, ar geltonoji spauda daro tik žalą. Todėl, jei ir galėčiau išskirti vieną kokią blogybę – tai mūsų didžiausių dienraščių „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ subulvarėjimas. Dalis jų skaitytojų, taip pat ir aš, labai nusivylė šių leidinių propaguojamomis vertybėmis. Didžiausia žala – suvilioti ir palikti skaitytojai… Žinoma, jie neprapuolė ir kaip Veronika nėjo skandintis, o pasirinko kitas žiniasklaidos priemones, kurioms atsirasti padėjo tai, kad rimtos informacijos niša ilgainiui buvo palikta beveik tuščia. Nenorėčiau kaltinti bulvarinių leidinių visomis pasaulio blogybėmis. Viena, kas tikrai aišku – patriotizmui ir pilietinės visuomenės kūrimui naudos tai tiesiogiai duoda labai mažai. Jei iš viso duoda.
VAIŽGANTAS. Išties nėra pasaulyje spaudos be bulvarinės, geltonosios, luboko ar dar kitaip pavadintos lengvos informacijos populiarinimų. Yra jos ir pas mus… Miestelėnai ją žino, mielai jos perkas, nes ten randa pažadėtų sensacijų. Nei taip jau bloga, nei ko. Tik kas toji yra sensacija? Vieniems sensacija yra dar niekieno neišgirsta naujiena: tai vyriausybės žygis, tai visuomenės nuotaikos pasireiškimas, kitiems – literatūros naujiena, dar kitiems – pusnuogė papiešta mergšė, kriminalistika ir įvairiausi skandalai…
Tačiau matau, kad ne visi esate taip tolerantiškai nusiteikę…
Aldona ŽEMAITYTĖ – PETRAUSKIENĖ. Geltonoji, bulvarinė ar pramoginė spauda mūsų tautą bukina, formuoja kaip savimi nepasitikinčių, be iniciatyvos ir atsakomybės žmonių, savo tautą, valstybę ir jos vadovus niekinančių individų minią. Tai atėjo ne tik iš sovietmečio, nors mes įpratę viskuo kaltinti tik jį, bet ir iš laukinio kapitalizmo, į kurį, atgavus Nepriklausomybę, buvo įšokta labai greitai, neįsisąmoninus, kas tai yra laisvė ir atsakomybė, istorija ir dabartis. Liberalizmas ir kapitalizmas Lietuvai, o ir jos spaudai, pasirodė sunkiai įkandamas riešutas. Neišprusimas ekonomikos, moralės, žmonių tarpusavio santykių srityse sudavė didelį smūgį spausdintam (o dabar ir internetiniam) žodžiui. Žodis, kaip toks, buvo devalvuotas, kaip ir žurnalisto, ypač leidėjo, sąžinė, padorumas, informacijos objektyvumas. Tai puikiai parodė po 20-ties spaudos laisvės metų įvykusi banko „Snoro“ tragedija ir „Lietuvos ryto“ vaidmuo, kvailinant žmonių sąmonę ir menkinant pasitikėjimą ir valstybe, ir spauda apskritai. Taigi geltonoji spauda daro žmones savotiškais zombiais, individais be šaknų – be pagarbos istorijai, papročiams, tradicinei šeimai, valdžios atstovams, kokie jie bebūtų…. Bulvarinė žiniasklaida ugdo savinieką (asmens ir valstybės), pesimizmą, sėja neviltį ir skatina emigraciją.
Ignas MALINAUSKAS. Aš išdrįsiu pasakyti, kad geltonoji spauda – užmaskuotas dvasios sifilis… Apkrėstas šia liga žmogus iš pažiūros atrodo toks pat, kaip ir visi kiti, tačiau iš tikrųjų, jis jau pūva. Geltonoji spauda pūdo atskirus individus, pūdo visą tautą – ją paverčia tiesiog mėšlu!
Jonas GRINIUS. Nuolat žadindama seksualinį jautulingumą, geltonoji spauda neleidžia susidaryti stiprioms asmenybėms. Bebręstantį jaunimą ji pastumia ir padrąsina į seksualinį palaidumą ir ištvirkimą, o palinkusius į prasižengimus jaunuolius paskatina į kriminalinius darbus. Bulvarinės spaudos puslapiai – puiki dirva baltųjų vergių pirkliams, naivių mergaičių suvedžiotojams ir išnaudotojams. Plačiai aprašinėdama kriminalistų, ištvirkėlių ir seksuališkai nenormalių žmonių nusižengimus, geltonoji spauda juos padaro savotiškais didvyriais, kurių pavyzdį dažnai paseka neprityrę jaunuoliai. Dažnai užmiršdama šventumo, dorumo, mokslo, meno ir socialinio gyvenimo didvyrius jų vieton iškelia nusižengimo herojus. Bulvarinė spauda iškraipo gyvenimo vertybes. Geltonoji spauda nepriimtina ne tik katalikams, bet ir visiems galvojantiems kultūringiems žmonėms. Nors kažin kaip geltonoji spauda apie savo nuopelnus kultūrai betrimituotų, ji visada paliks tikros kultūros priešininkė ir kultūrinių nuodų skleidėja. Kaip ne visi nuodai ir ne visos bacilos greit veikia ir nuvaro žmogų į kapus, taip ir geltonoji spauda – tai pamažu veikiančios bacilos, nuodai ir narkotikai…
Sigitas TAMKEVIČIUS. Nežinau kokie motyvai skatina kurti bulvarinio pobūdžio komunikavimo priemones, bet jos tikrai formuoja žmones. Dalis žmonių turi aiškias moralines nuostatas ir nesinaudoja šiomis priemonėmis, todėl jiems yra mažiausiai žalingos. Pačią pragaištingiausią įtaką šios priemonės daro vaikams, paaugliams, nekritiškam jaunimui, na, ir daliai suaugusiųjų žmonių. Bulvarinės komunikavimo priemonės formuoja kalinių lygio visuomenę. Praleidęs ne vienus metus su nuteistaisiais, mačiau kuo jie domisi, ką kalba ir ką skaito – bulvarinės žinios ir juokai yra tai, ko jiems reikia. Apmaudu, kai panašias apraiškas galime stebėti ir mūsų laikų visuomenėje.
Sofija ČIURLIONIENĖ – KYMANTAITĖ. Noriu taip pat pridurti, kad aistras erzina ir žmogų menkina ne tiktai tie laikraščiai ir vadinamoji geltonoji spauda. Pridėkit dar užsienio kalba leidžiamus pigiuosius romanus, kurių šiandien atrasi beveik kiekvieno inteligento namuose. Yra jau ir lietuvių rašytojų, kurie savo raštais mielai tuos romanus seka. Pridėkit dar kino filmus, gražuolių konkursus ir dar pridėkit mūsų pačių kalbas, kurios dažnai tiems nupeiktiesiems leidiniams dar ir medžiagos duoda!
Kokias šiandien mūsų žiniasklaidos priemones įvardytumėte „geltonąja spauda“?
Dainius RADZEVIČIUS. Tai nacionaliniai dienraščiai „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Lietuvos žinios“, laikraščiai „Karštas komentaras“, „Laisvas laikraštis“. Galėčiau vardinti ir dar nemažai kitų… Komercinėse televizijose LNK ir TV3 geriausiu vakaro metu apskritai dominuoja tik tokios laidos. Tam tikrų bulvarinių rubrikų turi daugelis naujienų portalų, daug pramoginių žurnalų.
Aldona ŽEMAITYTĖ – PETRAUSKIENĖ. Išties bulvaro nemažai esti ir nacionaliniuose dienraščiuose. Pavyzdžiu gali būti paskutinis dienraščio „Lietuvos žinios“ puslapis, tapęs tarsi mažučiu playbojumi. Jau nekalbu apie blizgius žurnalus, kur šimtuose nuotraukų, net akys raibsta, turtingų vyrų ponios ir panelės demonstruoja savo tualetus, bet visa tai nepraturtina skaitytojo nei ekonomikos, nei mokslo ar kultūros pasiekimais, o tik skatina nesveiką smalsumą, paskalų gaudymą, polinkį arba piktintis (jei nepasiekia tokių politinio ir verslo elito aukštumų, arba mėgdžioti jį, kaip Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylikos kėdžių“ herojė Eločka mėgdžiojo milijonieriaus Vanderbildo dukterį…). Komercinių televizijų laidose bulvaras sudaro nemažą dalį programų, o apie interneto portalų tekstų komentatorius apskritai gėda kalbėti – ten dažnai vyrauja gatvės ir kalėjimų kultūros leksika, liejasi pykčio, pagiežos ir neapykantos bangos, plepalų lygio tekstai. Deja, taip yra dabartiniame pasaulyje, lietuvių žurnalistai yra tik beždžioniautojai, greit įsisavinantys šitas „gerąsias“ pamokas.
Romas SAKADOLSKIS. Nelabai seku šią žiniasklaidos rinkos dalį, o teisybę pasakius nelabai man ji įdomi. Vis dažniau matau bulvarėjančius leidinius ir interneto portalus – tai nacionalinis dienraštis „Respublika“, naujienų portalas „Lrytas.lt“, kuris pastaruoju metu įgyja nemažai bulvarėjimo požymių. Man įspūdį paliko fabrikatas dėl Valatkos (Rimvydas Valatka – lrytas.lt portalo redaktorius – aut.) pagrobimo: kaip Ibelhauptaitė (Dalia Ibelhauptaitė – režisierė – aut.) išsuko savo pavardės verslą portalo sąskaita, kaip Valatka parodė špygą visiems ir kaip leidėjas Vainauskas (Gedvydas Vainauskas – leidybos bendrovės akcininkas, laikraščio „Lietuvos rytas“ vyr. redaktorius – aut.) atrodė bejėgis, kai prieš jo akis gniuždomas jo žiniasklaidos verslas. Ne kasdien matyti tokie dalykai, net Lietuvoje.
Sigitas TAMKEVIČIUS. Nesu susipažinęs su visais lietuviškais leidiniais ir internetinėmis svetainėmis, todėl rizikuočiau būti neobjektyvus įvardindamas vienas žiniasklaidos priemones, o gal dar didesnį bulvarą praleisdamas. Mano nuomone, prie bulvaro reikia priskirti visas komunikacijos priemones, kuriose talpinami užsakomieji straipsniai, kurių pagrindinis tikslas yra ne objektyvios informacijos teikimas, bet pinigai. Bulvaru laikau visas priemones, kurios ieško tik neigiamų sensacijų, jomis maitina visuomenę ir nesilaiko reikalaujamo bešališkumo. Visa eilė visiems gerai pažįstamų rašytinių ir virtualioje erdvėje egzistuojančių komunikavimo priemonių balansuoja ant bulvaro ribos: jas tiesiogiai nepavadinsi bulvarinėmis, bet jos toli, kaip žemė nuo mėnulio, nuo tų komunikavimo priemonių, kurios informuoja, praturtina, bet nežaloja žmogaus sąmonės…
Ir vis dėlto, ar reikėtų imtis kokių nors priemonių, siekiant sustabdyti žiniasklaidos bulvarėjimą? Kaip galvojate, kokiomis priemonėmis reiktų kovoti su „geltonąja spauda“?
Jonas GRINIUS. Kaip valstybė kovoja su narkotikų prekyba, taip reiktų kovoti ir su geltonąja spauda. Galima būtų ją visai uždrausti ar suvaržyti, cenzūruojant ir apdedant mokesčiais. Kaip valstybė apdeda mokesčiais tabaką ir degtinę, taip turėtų apdėti geltonąją spaudą, nes ji taip pat biznio reikalas. Geltonoji spauda juk spekuliuoja žemesniais palinkimais bjauriau negu degtinės pardavinėtojai!
Romas SAKADOLSKIS. Kovoti su geltonąja spauda nereikia… Ją palaiko rinka taip kaip bet kokį kitą pramogų verslą ir nematau tikslo gaišti laiką ar pinigus šiai kovai. Nebus poreikio tokiai pramogai, ji ir numirs. Patirtis rodo, jog visada yra tam tikra visuomenės dalis, kuri mėgaujasi tokia pramoga ir nemanau, kad reikėtų drausti. Juoba, kad uždraustas vaisius atrodo skanesnis… Kas reikia daryti? Kovoti su žiniasklaidos bulvarėjimu, taip pat reikia vykdyti informacinio raštingumo programas, kuriomis būtų mokomi žmonės, kaip atskirti informaciją nuo pramogos.
VAIŽGANTAS. Ne su lengvąją lektūra reikia kovoti, tik su nenusimanymu, kas sveika lietuviui ir su šlykščiu leidėjų godumu – bet kuria preke laimėti skatiką!
Dainius RADZEVIČIUS. O kam kovoti? Reikia pasiūlyti alternatyvą ir rimtą konkurenciją bulvarui. Todėl čia tik vienas klausimas, ar užleisime geltonajai spaudai dominuoti visuose rinkos segmentuose?
Aldona ŽEMAITYTĖ – PETRAUSKIENĖ. Negalima palikti skaitytojų plaukti pasroviui putotoje paskalų ir kruvinųjų smurto įvykių jūroje. Juk informacijos ir komentarai apie kasdieninį smurtą, kuriuos matome spaudoje ir televizijoje veikia paauglių vaizduotę kaip metodiniai nurodymai, jau nekalbant apie holivudinius filmus, kur kasdieniuose žudynių siužetuose liejasi kraujas. Reikia alternatyvios žiniasklaidos, nes tai ir yra vienintelė šiandien priemonė kovai su geltonąja spauda. Kuo daugiau rasis patrauklios pozityvios žiniasklaidos, įtikinančios skaitytoją ar žiūrovą savo objektyvumu, sąžiningumu, padorumu, tuo labiau menkės bulvarinės žiniasklaidos vaidmuo ir svoris mūsų visuomenėje.
Sofija ČIULIONIENĖ – KYMANTAITĖ. Visiška tiesa, kad būtina duoti ką nors į tą vietą, iš kur varomas peiktinas dalykas. Yra blogos literatūros – duokit geros. Neskaito? Rašykit taip, kad skaitytų! Svarbu tai suprasti, pajusti iš tikrųjų – tada suprasime, kad reikia ne tik kovoti, bet ir gydyti… Gydytis!
Sigitas TAMKEVIČIUS. Užsiimti kova prieš bulvarinę ir geltonąją žiniasklaidą, tai beveik rizikuoti tapti Donchikotu, kovojančiu su vėjo malūnais. Ypač beviltiška yra kovoti su internetiniu bulvaru. Galvoju, kad pati efektyviausia ir veiksmingiausia priemonė – ignoruoti šios rūšies žiniasklaidą: neskaityti, neprenumeruoti, neduoti reklamos ir nesilankyti jos internetiniuose portaluose.
Jonas GRINIUS. Išties būtų daug geriau, kad su geltonąja spauda kovotų ir pati mūsų visuomenė. Kiekvienas susipratęs lietuvis, turėtų boikotuoti visus geltonuosius laikraščius – nepirkti ir neskaityti!
Ignas MALINAUSKAS. Tačiau ir visa doroji spauda, kuri į pirmą vietą stato savo tautos, savo krašto reikalus, šitam visuomenės pūdymui turėtų taip pat griežtai pasipriešinti. Valdžia, tenkindama protingus krašto piliečių reikalus, steigia mokymo bei dorinimo įstaigas – mokyklas, rūpinasi šeimų gerove ir tautos ateitimi, tai turi įsipareigoti užversti ir demoralizacijos šaltinius – geltonąją spaudą.
***
Daugelis pašnekovų sutinka, kad tautos moraliniam autoritetui geltonoji spauda pridėtinės vertės nesukuria, o tik atvirkščiai – iš žmonių atima, bet kokį likusį tikėjimą žmogumi ir mūsų valstybe. Žurnalistė Aldona Žemaitytė – Petrauskienė įsitikinusi, kad šiandienos žiniasklaida ugdo tautos savinieką, žmonių pesimizmą, sėja neviltį ir skatina emigraciją. Tokius geltonosios spaudos padarinius nujautė ir praėjusio šimtmečio intelektualai, kurie ginti sąžiningą ir garbingą žodį buvo pasiruošę kovingai. Deja, tai padaryti jie nebesuspėjo, o šiandien laikai jau yra pasikeitę…
Šiandien informacija jau yra tapusi preke, o žiniasklaida – viena iš daugelio ekonomikos rinkų. Privačiose rankose atsidūrusi žiniasklaida dabar visų pirma yra verslo, o ne viešasis tautos interesas. Galbūt todėl ir ištaisyti susiklosčiusią situaciją jau yra nebe mūsų rankose…?
Sunku nemoralizuoti, tačiau žiūrint iš šalies susidaro įspūdis, kad moderni šiandienos visuomenė yra nuolatiniame aukos vaidmenyje. Nepasitenkinusi šiandiena, pasipiktinusi, bet neryžtinga ir pasyvi…
Gal tai mūsų tautos charakteryje yra užkoduota?
Vis dar delsiame, ką nors keisti ir keistis, bet pravartu žinoti ir tai, kad „žuvis pradeda pūti nuo galvos, o pasaulis nuo žmogaus…“.
Nuoširdžiai dėkoju visiems už šį pokalbį.
Fotomontažai – Tomo Bašarovo.