Paradoksali buto mistika

„Prieštaraudamas pats sau, buto šokėjas tampa tuščiu indu, per kurį veikia Visata. Nuotrauka Robert Haab iš flickr.

Jei skaitote šį tekstą, ko gero, esate įsijungęs kompiuterį. Žinoma, esate prisijungęs prie interneto. Be šio lango, matote mažų mažiausiai dar kelis. Galbūt „youtube“ vienas iš jų. Jei ne –atsiverkite. Paieškos laukely suveskite „butoh“.  Ką matote? Baltą vyruką ir laiptus už jo. Spustelėkite. Tai Imrė Thormanas (Imre Thorman) – šveicarų butoistas, savo pasirodymą atliekantis Japonijoje. Nesinchroniški, laužyti, netikėti, tarsi iš kosmoso gimstantys jo judesiai, įsitempę raumenys, pamišėliškas žvilgsnis, į triukšmą susipynę garsai… tai buto. Bent jau išorinė jo forma.

Kas tas buto? Atlikėjas Donas McLeodas tvirtina, kad buto yra teatro ir šokio mišinys. Pasak buto mokytojo Masaki Iwana, tai šiuolaikinio šokio forma sukurta praėjusio amžiaus 6-to dešimtemčio Japonijoje. Kitas buto atlikėjas Bobas DeNatalė teigia, kad buto ne šokis, ne stilius ir ne technika, ne teatras tai požiūris į supančią aplinką. Pasaulis, kuriame gyvename, pasak jo, yra iliuzija, o buto esmė glūdi energijoje, slypinčioje už tos iliuzijos ribų. „Tai ne tiek fizinė išraiška, kiek gyvenimo būdas. Jei buto galima suvesti į kažkokią formą, tai jo jau nebėra“, aiškina VU teatro Kinetinės trupės vadovas, choreografas, režisierius,  ir buto praktikas Lietuvoje Andrius Pulkauninkas.

Buto vadinamas tamsos, žemės, sūkurio ir mirties šokiu. Vieniems, buto šokėjas tuščias indas, per kurį veikia Visata. Kiti tai suvokia kaip absurdiško paradokso grožį, antiveiksmą, prieštaravimą pačiam sau.

Sunkiau už baletą

D. McLeodas, apibūdindamas buto estetiką, rašė, kad jei esi senas, paliegęs luošys, tu, ko gero, jau pasirengęs šokti. Tavo kūnas taip pat bus gražus. Gražus kaip senė prieš vėją nešanti sunkią savo mantą, kaip vaikas, besiteškenantis purvo baloje. Kad ir kaip poetiškai tai skambėtų, užsiimti buto gali ne bet kas.

Šokėjas privalo valdyti savo kūną visu šimtu procentų. Nors lemiamu momentu, rodos, šokėjas juda minimaliai, visas jo kūnas tuo pačiu metu yra tiek darnoje, tiek chaose. „Jis tarsi kabo ore, tačiau visą laiką balansuoja“, teigė A. Pulkauninkas. Kad pasiektų butoistinį transą, atlikėjui reikia didelių proto ir valios pastangų. Šokėjas tiesiog stovi scenoje ir laukia, kol jo protas atsivers aplinkai. Pagavęs jos skleidžiamus impulsus, jis elgiasi visiškai priešingai kilusioms mintims, juda prieštaraudamas savo paties susikurtai choreografijai. Iš to ir susideda visas veiksmas.

Baltas kūnas

Dar vienas dalykas, sunkiai atsiejamas nuo buto tai baltas šokėjo kūnas.

Grimas arba molis naudojamas tam, kad veikiantis asmuo nutoltų nuo žmogiškojo pavidalo.

Baltas kūnas tai kraštovaizdis. Nebe žmogus.

 „Visos emocijos, kurios reiškiamos per kažkokius mikrojudesius, atlikėjo galvoje vykstančius išgyvenimus, tas nežmogiškas atrodymas leidžia atsiriboti nuo dramatinio teatro modelio. Šiuo atveju labiau akcentuojamas kažkoks efemerinis egzistavimas“, simbolinę grimo reikšmę įvardija A. Pulkauninkas. Anot jo, tai tarsi klasikinė buto forma. Bet, jau žinome, kad buto, įsprausta į formą jau nebėra buto, tad baltas kūnas čia jau nėra privalomas.

Kopija ar Vakarų parodija

Šio reiškinio pradininkais ir įkvėpėjais laikomi Tatsumi Hijikata ir Kazuo Ohno.  Anot D. McLeodo, Hijikatos netenkino šiuolaikinis Japonijos šokis, esą tai tebuvo Vakaruose sukurto meno kopija. Jis norėjo sukurti japonišką ekspresijos formą, įgalinančią kūną kalbėti patį už save. Bobas DeNoltė paprieštarautų D. McLeodo teiginiams. Jo nuomone, pati idėja, kad šokis gali išlaisvinti šokėjo dvasią, atkeliavo iš Vakarų.  A. Pulkauninkas tvirtina, kad buto sistema susiformavo iš trijų lenkų kilmės rusų šokėjo ir choreografo Vaclovo Nižinskio nuotraukų. “Jie interpretavo Vakarų kultūrą, bandė kurti kažką panašaus. O kad iš to išėjo parodija, čia jau kitas klausimas“,  pasakojo jis. Tai, kad buto šokėjai tyčiojosi iš Vakarų kultūros, anot režisieriaus, tik vėliau atsiradusi buto kilmės interpretacija.

Pirmieji Hijikatos buto performansai, pavadinti ankoku buto (tamsusiuoju buto), ypač stipriai akcentavo tamsiąją žmogaus pusę. Jo pasirodymai šokiravo visuomenę. Per šėlsmą, jėgą, seksualines ir  iracionalias emocijas Hijikata ieškojo savo paties kūno. Vėliau ankoku buto įgijo įvairias formas. Viena jų Masaki Iwanos propaguojamas baltasis buto.  Bet ši technika netapo ankoku priešingybe.

Šiandien tiek Europoje, tiek JAV steigiamos buto mokyklos, statomi spektakliai, organizuojami festivaliai ir kūrybinės dirbtuvės.

Pasiekė ir Lietuvą

Menų spaustuvės kiemas. Pernai metų „Tebūnie naktis“. Lietus ir minia su skėčiais. Į minios vidurį įžengia moliu įsitepęs žmogus. Akys tarsi stiklinės, keliančios šiurpą. Matai, kad jis ne šiame pasaulyje. Jis juda, svyruoja į visas puses, balansuoja ant vieno kojos, krenta ant kelių. Pasirodo kraujas, bet atlikėjas to net nepastebi. Deganti ugnis sklaidoma, padegti popieriaus gniužulai sukami aplink, pelenai kyla į naktinį Vilniaus dangų. Tai buto, ar bent jau kažkas panašaus į tai. Čia Benas Šarka ir jo „Skylės ir dulkės“.

Buto Lietuvoje praktikuoja vos du žmonės. Tai Benas Šarka ir prieš dešimtmetį visai atsitiktinai buto atradęs Andrius Pulkauninkas. Ieškodamas medžiagos spektakliui jis nuėjo į Japonijos  ambasados kultūros ir informacijos centrą. Ten režisierių ir sudomino buto. Paskui A. Pulkauninkas susirado Pranūzijoje gyvenantį mokytoją Masaki Iwana. „Šarka į šį lauką atėjo visai iš kitos pusės. Su butoistais susipažino Voketijoje. Jis pats sau buvo mokytojas“, apie buto kelią Lietuvon pasakojo A. Pulkauninkas. Abu menininkai kartu sukūrė sėkmingų projektų. „Dabar kiekvienas pats sau butoistas. Kiekvienas gali pats sau žaisti ir kurti atskirą sistemą“, tvirtino A. Pulkauninkas.

Būta bandymų prisiliesti prie šios technikos.

Yra žmonių, save pristatančių kaip mėgėjus butoistus.

Buto laisvalaikiu, skamba kažkaip nerimtai. Tai primena trijų savaičių jogos kursus, kuriuos lankęs žmogus įsivaizduoja galįs pats vesti užsiėmimus“, apie buto kaip hobį mano A. Pulkauninkas.

Šią vasarą Šiaulių rajone bus surengtos pirmosios buto kūrybinės dirbtuvės. Pasak organizatoriaus A. Pulkauninko, tai įvadinis kursas į buto. Visi norintys gilinsis į meditacijos tuštumą, pažins fizines savo kūno galimybių ribas, išmoks veikti „čia ir dabar“.

    ⃰    ⃰

Visi mėginimai sistemiškai paaiškinti, kas yra buto primena pastangas sugauti vėją laukuose. Kiekvienas mėginęs užčiuopia tik dalį tiesos. Visus požiūrius, visus atlikėjus sieja tik viena  būtinybė surasti kažką savito ir unikalaus.

Užverkite šį langą. Išjunkite kompiuterį. Įsiklausykite ir tiesiog pažaiskite buto. Pasijuskite kaip D. McLeodo studentai. Užsimerkite. Susikaupkite. Įsivaizduokite, kaip ant vienos jūsų rankos švelniai plazda peteliškės, o ant kitos knibždėte knibžda tarakonų. Nors jūsų akys pakaušyje ir  klampojate  per purvą, jūs judate pirmyn.

Patalpinta: Rašiniai