Istorinių mokslinių žurnalų kūrimas ir grįžtamasis ryšys

Istorijos žurnalai nėra skaitiniai prieš miegą. Autorės nuotr.

Mokslinių istorijos žurnalų tekstų problematika – gana plati ir naudinga tiek akademinei bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei, tačiau retas lietuvis skaito rimtus tyrimus publikuojančius istorijos žurnalus, o dažnas apie tokius nebūna net girdėjęs. Skaitant straipsnius šiuose žurnaluose reikia pamąstyti, gal net tarptautinių žodžių ar terminų žodyną atsiversti, tad eilinių skaitytojų dėmesį sunku išlaikyti. Tokio pobūdžio žurnalai priverčia mąstyti, dvejoti, sutelkti mintis, kartais nebyliai pasiginčyti ar nusistebėti.

Straipsnių atrankos „virtuvė“

Vilniaus universiteto leidžiamo žurnalo Lietuvos istorijos studijos įkūrėjas ir 28 tomų vyriausiasis redaktorius Vygintas Bronius Pšibilskis pasakoja, kad iš pradžių buvo itin sunku redaguoti šį žurnalą, nes trūko patirties, o norėjosi kuo daugiau patarti autoriams, tačiau vėliau gimė, sporto terminais tariant, kolektyvinis žaidimas, tad darbas labai palengvėjo. Pasak V. B. Pšibilskio, svarbiausias straipsnių atrankos kriterijus – tematika. Kartais autorius tenka nukeipti į  Politologijos, Sociologijos redaktorių kolegijas, nors didžioji dalis straipsnių būna spausdinami. Redaktorių kolegijos „portfelis“ daugiausiai pasipildo kreipiantis patiems autoriams ir siūlant savo darbus. Ieškoti straipsnių tenka tik proginiams (pavyzdžiui, Lietuvos tūkstantmečio) tomams, specialioms rubrikoms („Mokslinis gyvenimas“, „Knygų lentynoje“).

Lietuvos edukologijos universiteto leidžiamo žurnalo Istorija redaktorė Sandra Grigaravičiūtė teigia, kad šio žurnalo rengėjai straipsnių stygiumi nesiskundžia. Autoriai patys rašo, kreipiasi ir siunčia darbus. Kartais sunku atsirinkti pačius geriausius. Konferencijose ieškoma mokslininkų, kurie nagrinėja naujas, įdomias, modernias temas, siūloma jiems tapti žurnalo autoriais. Per ilgesnį laiką susiformuoja tam tikri ryšiai su institucijomis, atliekančiomis konkrečios srities tyrimus. Straipsnių nestokojama, tad iš gautų darbų 10 procentų nebūna išspausdinti žurnale. Žurnalas „įsileidžia“ ir istorikus, dar tik pretenduojančius ateityje tapti mokslininkais. Magistrantų darbų kasmet skelbiama po 1 ar 2, doktorantų – beveik kiekviename numeryje. Visą straipsnių atrankos veiklą vykdo redaktorių kolegija, kuri nėra nuolat veikianti institucija, vyksta konsultacijos elektroniniu paštu. „Esant vienodam teigiamų ir neigiamų atsiliepimų kiekiui, visa redaktorių kolegija skaito tekstą ir siunčia recenzijas arba pastebėjimus apie straipsnį“, – pasakoja redaktorė. Istorijoje redaktorių kolegija dirba daugiau recenzentų ir konsultantų darbą, o žurnalo politiką formuoja vyriausiasis redaktorius.

Lietuvos istorijos instituto leidžiamo mokslinio žurnalo Lietuvos istorijos metraštis vyriausiasis redaktorius Zigmantas Kiaupa pastebi, kad tokio žurnalo leidyba yra nelengvas užsiėmimas. Pagrindinis straipsnių atrankos kriterijus – mokslinė tekstų kokybė, todėl sudėtingiausia vadybinė problema būna bendravimas su recenzentais. Pažymėtina tai, kad devyni iš dešimties redaktorių kolegijai pasiūlytų straipsnių patenka į leidinį. Straipsnių autoriai dažniau kreipiasi patys, nors kartais kolegija imasi ir specialiai tyrėjų užsakomų teminių straipsnių paieškos. Čia skelbiami visų Lietuvos mokslo institucijų darbuotojų ir užsienio tyrinėtojų straipsniai.

Turinio konstravimo ypatumai

Visi trys istoriniai žurnalai savo tematika orientuojami vien į Lietuvos istorijos erdvę, ir nepateikia medžiagos apie Visuotinės istorijos tyrimus, nes Lietuvoje paprasčiausiai nėra mokslininkų, profesionaliai užsiimančių tokia veikla. Lietuvos istorijos studijų redakcijai netenka spręsti chronologinio turinio problemų, nes žurnalas neturi „tinklelio“, kurio langelius būtinai reikėtų užpildyti. Pasiūla formuoja proporcijas, tad dominuoja Naujausių laikų istorijai skirti tekstai, o daug retesni – skirti Viduramžių laikotarpo analizei. Viena tematikos ypatybė – žurnale nespausdinami tekstai, kuriuose gilinamasi į Senovės (Priešistorės) laikotarpį. Taip yra ne dėl to, kad Vilniaus universiteto tyrėjai jo nenagrinėtų, bet dėl to, kad archeologai savo tyrimų rezultatų sklaidai turi kitus mokslinius žurnalus.

Lietuvos istorijos studijos siekia parodyti Vilniaus universiteto istorikų gyvenimą, taip pat informuoti apie jų dalyvavimą Lietuvos ir užsienio istorikų renginiuose. Kiekviename žurnalo tome publikuojami kitų Lietuvos bei užsienio mokslo ir studijų institucijų tyrinėtojų straipsniai, vadinasi, žurnalui nėra būdingas akademinis užsidarymas, bet priešingai, jis puoselėja mokslinę komunikaciją ir bendradarbiavimą. Žurnalas tikrai patvirtina vokiečių tyrinėtojo R. Steinmetz tezę apie tai, jog „tik komunikacija yra istoriografijos gyvavimo ir išgyvenimo eliksyras“.

Istorijoje Lietuvos istorikų bendruomenėje vykstančių renginių, diskusijų, naujienų publikavimui skiriama net atskira rubrika – „Kronika“, kurioje pateikiama aktuali informacija. Daugiausiai dėmesio skiriama įvairių konferencijų apžvalgoms ir knygų pristatymams. „Reakcija į tam tikras naujas knygas pateikiama recenzijų rubrikoje, bet norinčiųjų į jas rašyti ne visada būna daug“, – teigia S. Grigaravičiūtė. Lietuvos istorijos metraštyje skelbiama daug kvalifikuotai parašytų recenzijų, plačiai informuojama apie kasmetine tradicija tampančius Lietuvos istorikų suvažiavimus.

Taigi istorinė periodika yra gana „gyva“, referuojama tarptautinėse duomenų bazėse (ABC-CLIO Historical Abstracts; CSA: Sociological Abstracts; MLA: Modern Language Association International Bibliography; EBSCO Publishing) ir nuolat sekanti Lietuvos istorikų bendruomenėje vykstančius įvykius, operatyviai informuojanti apie juos.

Istorinių žurnalų leidybos iššūkiai

Suprantama, kad visi moksliniai žurnalai turi savitų leidybinio ir vadybinio pobūdžio problemų ar net iššūkių. Redaktorių darbe pasitaiko sunkumų, nes būna autorių, vėluojančių pateikti žadėtus straipsnius, nenorinčių atsižvelgti į pagrįstas recenzentų pastabas, nesilaikančių nustatytos straipsnių pateikimo tvarkos. S. Grigaravičiūtės teigimu, su žurnalo bendradarbiais komunikuoti sudėtingiausia dėl jų charakterio ypatybių: „Kai kurie autoriai yra jautrūs kritikai. Vyksta susirašinėjimas su jais dėl neigiamo atsiliepimo, tenka teisintis ir atskirai aiškinti, kodėl reikia taisyti tam tikrus dalykus“. Problemiška ir tai, jog skirtingi autoriai rašo skirtingu stiliumi, tada kalbos redaktoriams tenka vienodinti straipsnius, be to, tenka pavargti ir dėl recenzijų, nes jos nelaikomos moksliniais straipsniais, o honoraras už jas nemokamas. Apskritai visa Istorijos leidinio veikla grindžiama tik visuomeniniais pagrindais, todėl įvairioms žurnalo kūrimo funkcijoms (recenzentai, vertėjai) sudėtinga atrasti papildomų lėšų.

Opiausia Lietuvos istorijos studijų problema – finansavimas. Buvo metas, kai leidinį siūlyta uždaryti, sujungti su kitais, tačiau pastaruosius 3 metus gaunamas stabilus finansavimas iš Lietuvos mokslo tarybos. Teikiamų lėšų dviems metiniams tomams vis dėlto yra per mažai, todėl likusias prideda dekanatas. Išsprendusi finansavimo problemą, redaktorių kolegija daugiau dėmesio gali skirti žurnalo kokybei ir prestižui.

Kitas probleminis aspektas – žurnalo tarptautiškumo skatinimas. Užsienio mokslininkai yra redaktorių kolegijos nariai, kartais rašo recenzijas, tačiau labiau juos įtraukti į leidinio rengimą trukdo lėšų stoka ir kalbos išmanymo trūkumai. Vis dėlto didžiausia Lietuvos istorijos metraščio problema, anot Z. Kiaupos, finansavimas, kurį labai apsunkina netinkamos viešųjų pirkimų nuostatos.

Leidiniai mokslininko ir mėgėjo požiūriu

Žurnalų sklaidos būdai patys įvairiausi. Lietuvos istorijos studijos parduodamos knygynuose,  Vilniaus knygų mugėje, internetu. Pagrindiniai skaitytojai, taigi ir žurnalo pirkėjai – aukštųjų mokyklų dėstytojai, studentai, Lietuvos istorijos instituto darbuotojai, mokytojai ir kiti žmonės, kurie domisi savo krašto praeitimi. Istorija, be minėtų sklaidos būdų, nemokamai platinama ir reprezentaciniuose Lietuvos edukologijos universiteto renginiuose, dovanojama, kai pavyksta konkretiems numeriams gauti projektinį finansavimą. Pagrindinės Lietuvos istorijos metraščio platinimo formos yra dovanojimas ir prekyba.

Istorinius žurnalus pirmiausiai skaito tie, kuriems jie skirti, tai yra mokslininkai, doktorantai, mokytojai. Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Deimantas Karvelis, paklaustas apie pagrindinius Vilniuje leidžiamus mokslinius žurnalus, skirtus istorikams, teigia, kad „viešais kanalais“ apie minėtus žurnalus beveik niekada nėra girdėjęs, tik per akademinės bendruomenės žinomus šaltinius. Jo manymu, visi žurnalai yra gana kokybiški ir verti akademinio nagrinėjimo, bet tai nereiškia, kad tyrinėtojams reikėtų būtinai įsigyti kiekvieną žurnalų numerį: „Specializuodamasis tirti konkretų istorinį laikotarpį, supranti, kad kiekviename numeryje yra tik 1 ar 2 tiesiogiai susiję su mano interesais tekstai, kuriuos galėsiu naudoti savo tyrimuose. Be to, kiekvieną žurnalo numerį galima rasti bibliotekose, o Istoriją – dar ir virtualiu būdu, tad poreikio asmeniškai įsigyti kiekvieną naują numerį nėra, bet susipažinti ir sekti – taip“.

Kaip nuolatinis žurnalų skaitytojas ir dalyvis, D. Karvelis pastebi, kad žurnalų turinys autentiškai atspindi Lietuvos istorikų mokslo bendruomenėje vykstančius pokyčius. Visuose žurnaluose pateikiama daug aktualios informacijos – naujausių knygų recenzijos ir anotacijos, pranešimai iš vykusių mokslinių konferencijų, kitų renginių, mirusių garsių istorikų gyvenimo ir kūrybos aprašymai, apgintų daktaro disertacijų apžvalgos.

Kiti mokslinių žurnalų skaitytojai, pavyzdžiui, studentai ir mokytojai pastebi panašius žurnalų turinio ypatumus bei jų kūrimo ir sklaidos tendencijas. Štai Lietuvos edukologijos universiteto magistrantas Mindaugas Nefas, apibūdinęs save ne tik kaip žurnalų skaitytoją, bet ir kaip potencialų straipsnių autorių, savo pirmąją pažintį su moksliniais žurnalais prisimena nuo istorijos studijų įvado kurso universitete, o dabartines pažintis su daugeliu mokslinių žurnalų teigia plėtojantis besinaudodamas įvairiomis internetinėmis paieškų sistemomis. Žurnalų pirkimo ir įsigijimo poreikio magistrantas tikina neturintis, nes jam reikalingi straipsniai arba publikuojami internete, arba jais lengvai galima naudotis akademinėse bibliotekose. M. Nefo manymu, priešingai nei akademiko D. Karvelio, istorijos žurnalai siaurai atspindi istorikų bendruomenės įvykius, pasigendama platesnės naujausių apgintų istorikų disertacijų apžvalgos. Kaip neigiamą žurnalų leidybos pusę jis nurodo periodiškumą, nes tik Istorija išlaiko 4 numerių per metus „tempą“. Problemiška žurnalų turinio ypatybe jis vadina apsiribojimą tik Lietuvos praeities problemų lauku ir „rašymą vien apie save“, menkai nagrinėjant visuotinės istorijos klausimus. Magistranto, naudojančio žurnalų informaciją savo moksliniams tyrimams, nuomone, šie žurnalai nėra skaitiniai prieš miegą: „Moksliniai žurnalai nėra ir neturi tapti populiariąja literatūra, jie skirti ir pritaikyti istorikų bendruomenei ir tyrinėtojams“.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos istorijos mokytojas Martynas Maniušis išskiria Istorijos žurnalą, turintį, pasak jo, aiškią straipsnių klasifikavimo struktūrą, pasižymintį straipsnių turinio akademiškumu ir aktualumu šių dienų tyrinėjimams. M. Maniušio manymu, jeigu minėtų žurnalų internetinėse svetainėse veiktų diskusijų forumai, tai labiau įtrauktų tiek visuomenę, tiek akademinę bendruomenę į polemiką vienu ar kitu tiriamu klausimu. Mokytojas pabrėžia, kad žurnaluose pateiktais tyrimais naudojasi ir asmeninės savišvietos tikslu, ir istorijos didaktikoje,  paimdamas straipsnių ištraukas kaip šaltinius ar kitomis formomis cituodamas šiuose žurnaluose esančią medžiagą savo moksleiviams.

Svarbiausius istorinius tyrimus atliekančios institucijos ir universitetai stengiasi ugdyti studentų kritišką mąstymą, pilietiškumą, o akademinės bendruomenės kolegas supažindinti su naujausiais tyrimais ir aktualijomis. Nepaisant to, kad ne visada leidėjų ir vartotojų lūkesčiai pasitvirtina, šios specializacijos žurnalų būtinumas ne tik neginčijamas, bet ir yra vienas svarbiausių Lietuvos istorijos mokslo prestižo aspektų.

Tekstas parašytas lekt. dr. Deimanto Jastramskio vadovaujamam kursui „Žurnalinės žurnalistikos analitinis projektas“.

Patalpinta: Naujienos, Žiniasklaida