Multimedijos žurnalistika – ateities raiška?

The New York Times naujienų portalo multimedijos skiltis.

Šiame tekste 29 kartus pavartotas žodis medija. Tai reiškia, kad tam tikra prasme šis tekstas irgi yra multimedija. Kas tai yra iš tikrųjų, apibrėžti, matyt, neįmanoma – tai pernelyg naujas ir besikeičiantis dalykas. Viena aišku – ateityje nustosime būti televizijos, radijo ir spaudos žurnalistais ir tapsime multižurnalistais.

Kaip pasako pavadinimas, multimedija – tai kelių medijų kombinacija, kuria sukuriamas vienas produktas, skirtas vartojimui internete. Taigi, paprastai tariant, tai video, fotografijos, garso, balso, muzikos, time-lapse fotografijos, duomenų vizualizacijos (infografikos), piešinių, komiksų, animacijos, stop-kadrų animacijos, interaktyvaus dizaino, socialinių tinklų ir kitų medijų mišrainė.

Papasakoti skirtingomis medijomis

Žurnalistikos instituto lektorė Berta Tilmantaitė, multimedijos žurnalistiką baigusi Pekino užsienio studijų universitete (angl. Beijing Foreign Studies University), teigia, kad multimedija prasidėjo nuo vadinamųjų garso skaidrių – nuotraukų su garsu. Tačiau multimedijos pavyzdžių galime ieškoti ir anksčiau – pavyzdžiui, kinas yra multimedija, nes jungia vaizdą, garsą ir tekstą. Bėda ta, kad kinas atsirado anksčiau, nei komunikacijos mokslas, tad yra klasifikuojamas kaip atskira vientisa medija.

Vieni žinomiausių multimedijos kūrėjų Mediastorm pasakoja savo istorijas vaizdo klipų formatu, tiesa, nepamiršta vizualizuoti skaičių ar įterpti nuotraukų. Tačiau B. Tilmantaitė akcentuoja, kad daug „tikresnė“ multimedia yra ne tik kelios medios sujungtos į vieną, bet dar ir atskirai perteikiančios skirtingas pasakojimo dalis: „Istorija išskaidoma pasirenkant kuri dalis kuriai medijai yra tinkamesnė, ir jos visos sujungiamos internetinėje erdvėje. Taip randasi multimedijinis pasakojimas, kuriame viena dalis papildo kitą dalį ir skaitytojas gali rinktis, ką žiūri pirmiau.“

Taigi, interaktyvumas – neatsiejama multimedijos dalis.

Multimedija dėl multimedijos

„Tokie leidiniai kaip The New York Times multimediją naudoja kasdien. Tarkim, vyksta kažkokios riaušės – tu važiuoji, fotografuoji, filmuoji, įrašai garsą, sumontuoji, parašai tekstą ir išeina toks multimedijinis vienos dienos įvykio pateikimas“, – šiomis dienomis įsivyraujančią tendenciją įvardija B. Tilmnataitė. Tiesa, ji pati ja nesidžiaugia, nes ne visuomet tokios didelės apimties darbai būna būtini.

„Tiek draskytis ir plėšytis dėl vienos dienos istorijos, kuri atsiras puslapyje, o po kelių valandų jos niekas nebeskaitys, aš nematau prasmės. Bet taip yra ir, kuo toliau, tuo labiau viskas vyks būtent taip“, – mano B. Tilmantaitė.

Dienraščio Verslo žinios vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas taip pat teigia, kad dažnai multimedija yra vartojama nepagrįstai, vien tam, kad parodyti žiniasklaidos priemonės prestižą ar prisitaikyti prie to, kas madinga, nors daug tikslingiau multimediją būtų vartoti gilesnio žvilgsnio reikalaujančioms temoms. Tiesa, skirtingai nei B. Tilmantaitė, jis mano, kad dabar internete – pereinamasis laikotarpis, kai yra norima išbandyti naujas raiškas, bet pamažu multimedijos turinio turėtų mažėti ten, kur jis nereikalingas.

„Kuo gerai internetas – jis parodo, kiek iš tikrųjų yra įdomu vartotojui naudotis šiuo įrankiu. Ir jei klikų nėra, tai ženklas, kad ta informacija yra nereikalinga“, – teigia R. Barysas. Jis taip pat akcentuoja teksto privalumus prieš kitas vizualines ar garsines raiškas, ypač verslo spaudoje.

„Audiovizualinį turinį reikia klausytis ir žiūrėti visą – tu negali jo skenuoti. Tekstą gali greitai perbėgti akimis, ypač, jei yra tam tikri navigaciniai orientyrai. Jie leidžia labai greitai suvokti, ar tas tekstas tau reikalingas, ar jis bus naudingas. Čia didysis teksto privalumas. Greičio amžiuje, manau, kad tai yra labai svarbu. Gana sunku video medžiagai konkuruoti šioje srityje. Bet aš matau didelį pranašumą video siužetų tais atvejais, kai įvykis yra iš tikrųjų svarbus. Tuomet jį galima pateikti plačiau, giliau, akivaizdžiau, įtaigiau nei tekstu“, – mano R. Barysas.

O kaip kokybė?

Anot B. Tilmantaitės, dabar pasaulyje žiniasklaidos įmonės jau nebeieško rašytojų, fotografų, operatorių ir t. t. – joms reikia tokių, kurie gali daryti viską: „Norima, kad vienas žmogus padarytų penkių žmonių darbą – parašytų, padarytų nuotraukų, nufilmuotų, įrašytų garsą, paskui viską montuotų ir pateiktų leidinyje. Viena, taip taupomas laikas, antra, taupomi pinigai, trečia, dabar taip viskas vyksta, nes žmonės įpratę multitaskinti, vienu metu susidoroti su keliomis užduotimis ir tai atrodo normalu.“

Žinoma, natūraliai gali kilti klausimas, kiek kokybiškai vienas žmogus gali atlikti darbą, kurį dar prieš kelis metus dirbdavo (o televizijos laidose iki šiol dirba) visa grupė savo sričių specialistų.

„Skeptikai, ypač senesnė karta, sako, kad kokybė nukenčia. Viena, jie yra senamadiškų pažiūrų. Antra, jie bijo prarasti savo darbo vietas. Jaunoji karta, kuri jau taip dirba, sako, kad tik taip ir įmanoma, nes tu turi pats viską kontroliuoti, matyti, ką filmuoji, ką rašai ir t. t. Tu gali viską pats padaryti, nes dabar priemonės yra daug paprastesnės. Gali su keliais mažais daikčiukais nuveikti tiek pat, kiek seniau visa komanda nuveikdavo“, – tvirtina B. Tilmantaitė. Jos teigimu, jauniems žurnalistams kaip tik sunkiau yra daryti vieną darbą ar dalintis atsakomybėmis su komanda. Ir vėl, kaltas tas įprotis multitaskinti.

Pati ne kartą dirbusi ne viena B. Tilmantaitė pripažįsta, kad turėti gerą partnerį – vertinga ir patogu, bet tik tuo atveju, jei tarpusavio komunikacija nekelia jokių problemų: „Gerą kokybišką darbą padarysi tik tuo atveju, jei su partneriu susikalbėsi kaip pats su savimi.“

Lietuvoje visi dirba paprasčiau

Tiesa, Lietuvoje kai kurie procesai vyksta gerokai lėčiau arba nevyksta išvis. Kaip pastebi B. Tilmantaitė, tuo metu, kai pasaulyje universitetuose įsigali multimedijos žurnalistikos programos ir nebelieka specializacijų, Vilniaus universitete žurnalistikos studentai vis dar skirstomi į radijo, televizijos ar rašto pogrupius. Turint omenyje besikeičiančius žiniasklaidos poreikius, toks skirstymas gali atrodyti itin senamadiškai.

Pasak B. Tilmantaitės, Lietuvoje jau yra tokių žurnalistų, kurie patys daro viską – fotografuoja, rašo, filmuoja. Tačiau tai nėra taip išvystyta, kaip užsienyje. Ji pati kartu su Kristina Urbaityte, baigdamos Žurnalistikos institutą prieš 3 metus darė tuo metu Lietuvoje negirdėtus žurnalistikos kūrinius – garso skaidres.

„Ten viskas labai paprasta ir primityvu – tik nuotraukos ir garsas, bet mes laimėjome gal trijuose konkursuose. Visiems tai atrodė labai įdomu, sulaukėme prizų ir pagyrimų. Bet visada būdavo taip pat: sako, čia labai faina, bet tam reikia daug laiko, o tai reiškia, kad reikia ir daug pinigų – tai gal mes paprasčiau dirbsim. Ir tada visi toliau dirba paprasčiau“, – apmaudauja B. Tilmantaitė.

R. Barysas teigia, kad prieš metus Verslo žinios savo portale buvo pradėjusios pagrindiniame puslapyje dėti multimedijos turinį, tačiau šiuo metu to atsisakyta: „Neturime mėgautis tuo, kad tiesiog turime technines galimybes tai padaryti. Turiu kamerą – būtinai filmuoju? Dabar video medžiaga iš pirmo puslapio yra išimta ir mes ją įdedame tik tada, kai turime kažką tikrai įdomaus. Ir dažniausiai savaitgaliais, kai žmogus turi daugiau laiko. Pasižiūrėję į tokios medžiagos vartojimą tarp mūsų skaitytojų, mes pamatėme, kad tuo yra taip menkai domimasi, kad tik bereikalingai užimama vieta.“

R. Barysas taip pat pastebi, kad dažnai Lietuvos žiniasklaidoje multimedijos turinys apskritai nebūna redaguojamas, apdirbamas. „Internetinėje erdvėje yra labai daug žalios medžiagos – nufilmavau, įdėjau, neredagavau – trukmė nepagrįstai ilga“, – piktinasi Verslo žinių vyr. redaktorius. Jis teigia, kad multimedijos turiniui kelia tokius pat reikalavimus, kaip ir tekstui ir labai svarbu, kad jis neapsunkintų skaitytojo, neapkrautų jo laiko.

Patalpinta: Rašiniai