Kovą miegantis pajūris

Dvi ankstyvo pavasario dienos dar miegančiame pajūryje. Pasivaikščiojimas po Klaipėdos skulptūrų parką, kvėpuojant sūriu jūros oru, bei tuščios Danės krantinės. 

Senojoje perkėloje klykia žuvėdros, ramiai praplaukia vienas kitas laivas.

 

Jokio skubėjimo, laikas lyg sustojęs. Pavasario dar nepažadinta trapi Neringos gamta ir žodžiais neapsakoma tyla, apėmusi ramią Nidos gyvenvietę. Viskas skendi rūke, tik tradicinėmis – ruda ir mėlyna – spalvomis nudažyti Nidos namai praskaidrina ore tvyrančią pilkumą.

Ant aukštos kalvos stovi Tomo Mano namelis, žvelgiantis į marias, kurios susilieja su dangumi. Kito kranto nematyti – lyg jo ten ir nebūtų.

Pagautos vėjo sukiojasi įvairiaspalvės vėtrungės.

Žvilgsnis krypsta į namų stogus puošiančius lėkius.

 

 

 

Jais išsiskiria ir prie pat marių stovinti etnografinė žvejo sodyba, kurios kieme praeitį mena senasis kuršių laivas – kurėnas. 

Pajūry smėlis žaidžia savo žaidimus, užpustydamas laiptus ir skverbdamasis į gelbėtojų namelį.

Jūra gana rami. Čia buvusias audras primena tik į pakrantę jūros bangų išneštos kriauklių ir akmenų krūvos.

Aukštoje Parnidžio kopoje  nudžiugina  pirmieji pavasario ženklai – išsprogę karklai. Tolumoje vis sužybsi švyturys.

Temsta. Einant pamare prasilenkiame su amžinai čia grojančiu Vytautu Kernagiu ir užlieja paslaptingumo jausmas. Tokia jau ta Nida vėsų ansktyvą pavasarį…

Patalpinta: Nuotraukos, Rašiniai