„Nemanau, jog Estijoje sprendimus priima PBK, taip pat nemanau, jog Rygoje sprendimus priima BMA. Manau, kad sprendimai priimami Maskvoje“, – sakė buvęs Maskvos dienraščio „Komsomolskaja Pravda“ redaktorius Olegas Samorodnyj Estijoje išleido knygą, kurioje atskleidžia, kaip Maskva visose Baltijos šalyse vykdo informacijos karą.

Viską pasiekianti Rusijos ranka ar tiesiog verslas?

XX amžiaus 10-ą dešimtmetį jį persekiojo įtūžę indėlininkai ir generalinė prokuratūra, jis netgi buvo priverstas palikti Latviją, tačiau grįžo ir grįžo ne šiaip sau: įkūrė žiniasklaidos imperiją, kurios auditorija – milijonai Baltijos šalių gyventojų. Rygos ir Talino merai šiam žmogui gali būti dėkingi už užimamas pareigas – PBK vadovui Olegas Solodovui ar net žmonėms iš Maskvos, kuriems pastarasis savo ruožtu dėkingas už išskirtinę galimybę gauti prieigą prie pelningo televizijos verslo.

PBK – pats mėgstamiausias Baltijos šalyje gyvenančių rusakalbių televizijos kanalas. Metų pradžioje šio televizijos kanalo auditoriją sudarė daugiau nei keturi milijonai žmonių. Apie žiūrovus surinkti duomenys atskleidė, jog Alos Pugačiovos koncertus per televizorių mielai stebi ne tik rusai, bet ir estai bei latviai.

Šiuo metu pagrindinė bendrovė „Baltic Media Alliance” (BMA), kuriai ir priklauso PBK, sau kelia tikslą tapti lyderio pozicijas visose Baltijos šalyse rinkoje užimančiu žiniasklaidos holdingu. Ir toks tikslas tikrai įgyvendinamas. Šį uždavinį paversti realybe pavyktų ne vien todėl, kad Baltijos šalių žiniasklaida nesiūlo turinio, galinčio pasigirti tokia pačia verte kaip medžiaga rusų kalba.

Beje, būtent tai PBK ir daro, retransliuodamas Rusijos televizijos kanalus. Tikslas pasiekiamas dar ir todėl, kad PBK pasirengęs tarnauti lyderių pozicijas užimantiems politikams ir šokti pagal jų dūdelę. Pavyzdžiui, žinių laidos turinį derindamas su Rygos meru Nilsu Ušakovu ar laidų, už kurias moka Talino miesto taryba, temas galvodamas kartu su miesto politikais.

Tiriamosios žurnalistikos centras „Re:Baltica” Latvijoje ir Estijoje atliko tyrimą – jis analizavo įtakingo žiniasklaidos koncerto savininkų ryšius su daugiau nei dešimčia asocijuotų bendrovių Baltijos šalyse. Kitais žodžiais tariant, tyrė bendrovės sėkmės paslaptį.

Pinigų mašina

„Mes jo nemėgstame”, – sklandžia latvių kalba paaiškino PBK žurnalistė ir naujienų laidos prodiuserė Natalija Vasiljeva, kai jos buvo paklausta, kodėl radikalusis bolševikas nacionalistas Vladimiras Lindermanas šiais metais nei vieno kartelio nepateko į PBK žinių laidas.

Toks žurnalistės kontrargumentas teiginiui, jog PBK skleidžia Maskvos ideologiją. Tokie kaltinimai laikas nuo laiko vis pasirodo Latvijos žiniasklaidoje. Televizijos kanalas vadinamas „Kremliaus ruporu”, „Rusijos propagandos skleidėju”, kaltinamas „politiniu angažuotumu”.

Dėl tokių kaltinimų N. Vasiljeva atrodo truputį įsižeidusi. Moteris teigia, jog „PBK – verslo projektas”. „Rodome tai, ką nori matyti mūsų žiūrovas”, – teigia žurnalistė.

PBK ji dirba jau treti metai. Aštuonerius metus iki tol ji rengė reportažus apie įvykius Baltijos šalyje Rusijos Pirmajam Kanalui. PBK buvo įkurtas prieš dešimt metų, remiantis pastarojo modeliu.

Ko nori ir ko reikia žiūrovams, PBK sprendžia N. Vasiljeva ir žurnalistai iš jos žinių tarnybos komandos. Latvijoje dirba dešimt korespondentų, su kuriais sudarytos sutartys, tuo tarpu Lietuvoje ir Estijoje žinias rengia nepriklausomų prodiuserių komandos.

Lietuvoje PBK verslas išplėtotas nedaug – juk tik 5 proc. Lietuvos gyventojų yra rusai. Visai kitokia kanalo situacija Estijoje, kur per pastaruosius dvejus metus PBK iš Talino miesto tarybos gavo beveik pusės milijonų eurų (1,73 mln. Lt) finansavimą.

Latvijoje PBK turi svarbių pranašumų prieš vietinius televizijos kanalus. Pirmiausia, PBK nereikia leisti daugybės pinigų originalioms programoms, nes apie 70 proc. viso turinio kuria Rusijos Pirmasis Kanalas ir REN TV. Likusius 30 proc. sudaro pirkti filmai, ryto programa, vakaro žinios ir savaitinė laida „Mes Europoje”, kuriai šiais metais Europos Komisija skyrė 30 tūkst. eurų (103 tūkst. Lt).

Kitas pranašumas – PBK transliuoja kabeliniais tinklais bei per palydovą, todėl jam nereikia mokėti už antžemines transliacijas, kurios kiekvienais metais nacionalinėms televizijoms kainuoja daugiau nei pusę milijono latų (2,47 mln. Lt). Dėl šios priežasties PBK pozicija žymiai palankesnė nei komercinių televizijų LNT ar TV3.

Reklamos rinkoje PBK sėkmingai konkuruoja siūlydamas mažesnes kainas, pinigų taip pat užsidirba iš palydovinės televizijos operatorių už jo laidų rodymą, ko vietinės televizijos daryti negali. PBK – labai rimtas žaidėjas. Sausį jis buvo antras pagal žiūrimumą televizijos kanalas Latvijoje. „TNS Latvia” duomenys atskleidžia, jog šį kanalą žiūri tik 0,5 proc. mažiau latvių nei rinkos lyderį TV3.

Reklamos žiniasklaidoje specialistai suskaičiavo, jog 2011 metais BMA žiniasklaidos holdingo bendrovė užėmė apie 30 proc. visos Latvijos reklamos televizijoje rinkos – kalbant skaičiais, 7 mln. eurų (24,17 mln. Lt).

Nors naujausia kasmetinė bendrovės finansinė ataskaita dar nepateikta, 2010 metais jos apyvarta Baltijos šalyse siekė 15,6 mln. eurų (53,86 mln. Lt). Net pusė pelno atkeliavo iš Latvijos.

BMA taip pat priklauso asocijuota bendrovė, registruota Jungtinėje Karalystėje – „Baltic Media Alliance Ltd”. Duomenys, gauti iš Jungtinės Karalystės bendrovių registro, atskleidžia, jog nors BMA šioje šalyje savo veiklos ir nevykdo, tačiau turi transliacijų licencijas trims savo kanalams („REN TV Baltic”, „Mir Baltic” ir „First Baltic Music Channel”).

Svarbiausioji PBK licencija gauta Latvijoje, todėl kanalas turi teisę rodyti politinę reklamą, ko nenumato britų išduoda licencija. Tačiau Jungtinėje Karalystėje išduota licencija turi kitą privalumą – jai netaikomi kalbos apribojimai, o tai reiškia, jog Latvijoje rodomas turinys nebūtinai turi būti latvių kalba, kaip kad to griežtai reikalauja nacionalinė transliacijos licencija.

Gali būti ir dar viena bendrovės registracijos Jungtinėje Karalystėje priežastis – noras sutaupyti kuo daugiau mokesčių. Latvijos verslo pasaulyje praktika registruoti bendroves Londone gana gaji. Iš tikrųjų ten registruotos bendrovės – fiktyvios, pinigai ten siunčiami norint sutaupyti pajamų mokesčius. BMA būstinė Latvijoje jokių transakcijų, kurias įvykdė Londone registruota bendrovė, nekomentuoja. Tačiau jos apyvarta 2010-2011 metais buvo išties įspūdinga – net pusė visos BMA apyvartos Baltijos šalyje arba maždaug 9 mln. eurų (31,08 mln. Lt).

Rygos meras ir PBK tarpusavyje derina reportažų tekstus?

Tik verslas, jokios ideologijos – apie PBK sėkmės formulę sako Latvijos parlamentarai Sergejus Dolgopolovas ir Borisas Cilevičius iš Latvijoje populiariausios prorusiškos „Santarvės centro“ partijos. N. Vasiljeva taip pat pabrėžia neutralumą.

Pavyzdžiui, prieš metų pradžioje Latvijoje vykusį referendumą dėl rusų kalbos, PBK kanalas rodė visų parlamento partijų narius. Ilgiausia diskusija buvo su parlamento pirmininke Solvita Aboltina iš šalies Vienybės partijos, tačiau vėliau PBK žiūrovai socialiniame tinkle „Facebook” negailėjo kritikos strėlių, teigdami, jog būtų buvę geriau, jeigu būtų rodyti kiti politikai – tie, kuriais galima pasitikėti.

Nenuostabu, jog S. Aboltina erzina PBK žiūrovus – jie įpratę kiekvieną mielą dieną per televizorių matyti charizmatiškąjį Rygos merą ir „Santarvės centro“ lyderį N. Ušakovą. Prieš rinkimus į vietos tarybą 2009 metais PBK transliavo daugybę informacijos apie pelno nesiekiančios organizacijos, kurią, norėdamas paremti karo veteranus, įsteigė N. Ušakovas, „9.May” veiklą. Informacijos pobūdis aiškiai parodė, kas televizijos kanalui rūpi labiau – karo veteranai ar N. Ušakovo politinė karjera.

PBK lojalumas N. Ušakovui, kuris anksčiau vadovavo PBK naujienų tarnybai, buvo toks tvirtas, jog televizijos kanalo vadovybė netgi reportažų tekstus su juo derino. Šis faktas patvirtintas nutekintuose N. Ušakovo elektroniniuose laiškuose, dalies kurių autentiškumu Rygos meras abejoja.

Rezultatas abejonių nepaliko – 2009 metų gegužės 9 dieną prie Pergalės monumento buvo surengta didžiulė šventė, o po kelių mėnesių N. Ušakovas šventė triuškinančią pergalę Rygos miesto tarybos rinkimuose. Po metų „Santarvės centras“ vėl šventė pergalę, nes prieš 10-uosius Latvijos parlamento rinkimus PBK visiškai ignoravo pagrindinius N. Ušakovo varžovus – partiją „Už žmogaus teises suvienytoje Latvijoje”, kuriai rinkėjai taip pat buvo negailestingi.

PBK žurnalistė N. Vasiljeva teigia N. Ušakovą pažįstanti jau 15 metų. Anot jos, normalu, jog kartais jie susiskambina ir aptaria reikalus. Be to, PBK, būdamas privatus televizijos kanalas, domisi tik pelnu, todėl rodo tik tuos, kurie jam patinka, ir draugus – pakankamas objektyvumo laipsnis išlaikomas, jeigu kartais kanalas pateikia ir kitas nuomones.

Kaip pavyzdį N. Vasiljeva įvardija JAV, kiek kiekviena televizija rodo tik tai, kas patinka jos savininkui. PBK žinios žvelgia šiek tiek plačiau.

„Mes draugai”, – panašiai santykius aiškina ir pats N. Ušakovas. Jis tvirtina neturįs visiškai jokios įtakos siužetų tematikai, jis tik „informuoja” žiniasklaidą. Atrodo, jog minėtasis „informavimas” tęsiasi ir toliau. PBK jau rodo „9.May” reklaminius klipus, ragina žiūrovus aukoti karo veteranams. Ką gi, greitu metu laukia dar viena šventė prie Pergalės monumento.

Finansų piramidė ir žiniasklaida

Dauguma latvių pažįsta didžiausio Latvijos televizijos kanalo LNT vadovą Andrejų Ekį ar Latvijos valstybinio transliuotojo vadovą Edgarą Kotą, tačiau tik nedaugelis žino, kam priklauso PBK.

Latvijos spauda labai mažai rašo apie 46 metų O. Solodovą, antrojo pagal dydį Latvijos žiniasklaidos koncerno, savininką. „Google” paieškos sistemoje galima rasti tik O. Solodovo interviu verslo klausimais ir naujieną, jog prieš ketverius metus žiniasklaidos magnatas savo didžiulį džipą paliko invalidams skirtoje vietoje automobilių stovėjimo aikštelėje prie „Sky” prekybos centro.

Senose publikacijose teigiama, jog O. Solodovas verslą pradėjo 1993 metais su „Olevs-Invest” finansų bendrove, kurią įsteigė kartu su Rusijos piliečiu iš Ufos. O. Solodovas taip pat kilęs iš Ufos, ten 1983 metais baigė vidurinę mokyklą. Į Rygą jis atvyko studijuoti, krimto skrydžių operatoriaus mokslus.

„Bizness&Baltija” dienraštis rašė, jog „Olevs-Invest” bendrovei veiklos licencija buvo atimta 1995 metais – esą dėl įsipareigojimų nevykdymo ir finansinių ataskaitų klastojimo.

Kaip teigė „Rīgas Balss”, 1995 metų pabaigoje prieš bendrovės vadovą O. Solodovą buvo pradėta baudžiamoji byla, kuri buvo inicijuota keleto indėlininkų ir „Olevs Fondi” akcininkų.

„Bendrovė nemoka žadėtų palūkanų už indėlius ar dividendų už akcijas. (…) 1995 metų pradžioje bendrovės veikla buvo laikinai nutraukta, nes buvo įtariama, jog ji dirba su suklastotais akcijų sertifikatais. Bendrovė taip pat skelbė apie didžiules pusmetinės apyvartos sumas (maždaug 1 mln. dolerių (2,63 mln. Lt)) ir kalbėjo apie didelius pelningumo procentus”, – tuomet rašė dienraštis.

„Rīgas Balss” piešė paraleles su liūdnai pagarsėjusia Rusijos finansų piramide MMM, be to, „Olevs-Invest” savo reklamoms kvietė tokias kino žvaigždes kaip Ivarą Kalninį ir Arnį Licitį.

„Re:Baltica“ nepavyko išsiaiškinti, kaip vyko baudžiamoji byla, nes Generalinė Prokuratūra niekaip negalėjo rasti reikiamų dokumentų.

Dabartinis Latvijos teisingumo ministras Gaidis Berzinis, kuris 1997 metais buvo bendrovės administratorius, taip pat niekaip negalėjo prisiminti, kuo viskas baigėsi. Spaudos archyvuose pavyko atkapstyti, jog 1997 metų rugsėjį Rygos apygardos teismas paskelbė apie bendrovės bankrotą.

„Neatkarīgā Rīta Avīze“ dienraštis rašė, jog teismo posėdyje nepasirodė nei vienas bendrovės atstovas, nes „atsakingi bendrovės pareigūnai dingo kaip į vandenį. (..) Vienintelis faktas, žinomas apie bendros Latvijos ir Rusijos bendrovės „Olevs-Invest“ vadovą O. Solodovą, buvo tas, kad jo Latvijoje nėra“. Straipsnyje taip pat minima, jog jo finansininkės Nadeždos Galkinos buvimo vieta taip pat nežinoma. Būtent šis vardas iš pavardė dabar puikuojasi BMA tituliniame puslapyje, tokio vardo ir pavardės savininkė ten darbuojasi finansų departamento vadove.

„Lursoft“ turimi duomenys atskleidžia, jog 10-ojo XX amžiaus viduryje O. Solodovas ne tik statė finansų piramides, bet ir kūrė žiniasklaidos verslą. Būtent tuo metu akcinė bendrovė „TEM ART Group“, įregistruota 1995 metais, pradėjo Latvijos reklamas transliuoti per Rusijos ORT kanalą.

Kaip O. Solodovui ir jo partneriams pavyko įžengti į šį itin pelningą verslą, lieka neaišku. 10-ojo dešimtmečio pradžioje teisės retransliuoti ORT priklausė Rėzeknės BIK TV televizijai. 1998 metais prasidėjo BIK TV ir O. Solodovo atstovaujamos „TEM ART Group“ mūšis. O. Solodovo bendrovė paskelbė, jog retransliuoti ORT teisę turi tik ji vienintelė, tuo tarpu BIK TV tvirtino tą patį. Po mėnesio, kai ginčas pasiekė Latvijos nacionalinę radijo ir televizijos tarybą (NRTC), BIK TV savininkas Peteris Burmistrovas staiga susirgo ir, eidamas 49-uosius metus, mirė nuo insulto.

„Re:Baltica“ pavyko išsiaiškinti, jog NRTC iš tikrųjų gavo patvirtinimo laišką iš ORT, ir kad O. Solodovo bendrovei buvo suteiktos išskirtinės retransliavimo teisės. Kaip bendrovė jas gavo, nežino niekas. Rusijoje, norint pradėti pelningą verslą, būtinas galingas užnugaris, o ORT buvo kontroliuojama oligarcho Boriso Berezovskio, artimo tuometiniam prezidentui Borisui Jelcinui. Į valdžią Rusijoje atėjus Vladimirui Putinui, 2000 metais B. Berezovskis iš televizijos buvo pašalintas, o ją į savo gniaužtus apdairiai sugriebė Kremlius.

Kaip sunku užmegzti tokius verslo ryšius patvirtina ir „Baltkom TV“, kurią „sutvarkė“ rusai. Tuometinis didžiausios Latvijos kabelinės televizijos bendrovės vadovas Peteris Smidrė mums sakė, jog 10-ojo dešimtmečio viduryje jis vyko į Maskvą susitikti su ORT viceprezidentu Badriu Patarkacišviliu, artimu B. Berezovskio žmogumi, ir bandė gauti išskirtines retransliavimo teises.

Derybos vyko gana sklandžiai, ir B. Patarkacišvilis paprašė jo sugrįžti po kelių valandų – kai bus paruošta sutartis. Kai P. Smidrė po pasivaikščiojimo Maskvoje grįžo į biurą, nei B. Patarkacišvilio, nei jo žmonių neberado – susitarimas nuėjo šuniui ant uodegos.

PBK O. Solodovas įkūrė 2002 metais, po ketverių metų buvo įregistruota ir pagrindinė holdingo bendrovė „Baltic Media Alliance“. O. Solodovui taip pat priklauso ir dvi nekilnojamuoju turtu besiverčiančios bendrovės – „VillaRiga“ ir „Villajura“.

BMA O. Solodovas dalijasi su Rusijos gyventoju, 44 metų Aleksejumi Pljasunovu. Apie pastarąjį žinoma labai nedaug – gimė Pskovo regione, gyvena Maskvoje, priklauso partijai „Spravedlivaja Rosija“. Kaip savo partijos atstovas buvo Pskovo regiono parlamentaras, dirbo Didžiųjų Lukų miesto taryboje. Rusijos duomenų bazėse yra informacijos, jog 2000 metų pradžioje jis dirbo apsaugos bendrovėje, tačiau 2007 metais savo darboviete jau įvardijo bendrovę „Panoil“. Latvijoje PBK darbuotojai apie BMA bendrasavininkį teigia nieko nežiną, nėra jo matę.

O. Solodovas savo žiniasklaidos imperijai vadovauja pats ir, atrodo, gana griežtai. Griežta kontrolė netgi buvo viena iš priežasčių, kodėl „MK – Estonia“ leidinio vyriausiasis redaktorius Pavelas Ivanovas pasitraukė iš užimamų pareigų. Jis tvirtina, jog buvęs jo darbdavys – sumanus, gebantis greitai priimti svarbius sprendimus, tačiau iš Rygos justa griežta kontrolė buvo tikra našta.

„MK – Latvia“ ir „MK- Estonia“ savaitraščiai rusų kalba – dar viena BMA sėkmės istorija. „MK –Latvia“ labiausiai skaitomas laikraštis visoje Latvijoje, jį skaito 170 tūkst. žmonių.

O. Solodovas nevengia palaikyti bičiuliškų santykių su politikais ir publikuoti politinės reklamos. Jis palaiko artimus ryšius su buvusiu darbuotoju N. Ušakovu. Buvęs BMA teisininkas Vadimas Baranikas taip pat gavo įtakingą (ir pelningą) postą Rygos miesto taryboje, jis dabar priklauso ir Rygos transporto tarybai ir eina Rygos tarybos transporto reikalų komiteto pirmininko pareigas.

Maskva Baltijos šalyse vykdo informacinį karą

Praeitą rudenį buvęs Maskvos dienraščio „Komsomolskaja Pravda“ redaktorius Olegas Samorodnyj Estijoje išleido knygą, kurioje atskleidžia, kaip Maskva visose Baltijos šalyse vykdo informacijos karą. Tikslas – integruoti vietinius rusus į V. Putino kontroliuojamą Rusijos žiniasklaidos pasaulį. Žurnalistas buvo įsitikinęs, jog sprendimus remti konkrečią politinę partiją priimdavo ne redaktorių taryba.

„Nemanau, jog Estijoje sprendimus priima PBK, taip pat nemanau, jog Rygoje sprendimus priima BMA. Manau, kad sprendimai priimami Maskvoje“, – sakė buvęs redaktorius.

Jo manymu, N. Ušakovo įsiveržimas į politikos areną puikus pavyzdys – buvęs Rusijos naujienų agentūros ITAR-TASS korespondentas Latvijoje, vėliau tapęs PBK naujienų redaktoriumi, prieš rinkimus žiniose šmėžavo nuolat, kaip vienintelis rusiškai kalbančių latvių išganytojas. PBK jam padėjo tapti Rygos – didžiausio Baltijos šalių miesto – meru.

Ar tikrai viskas taip aišku? Atrodytų tarsi esminis motyvas buvo abipusė nauda valdžios ir pinigų pavidalais.

Po valdžios pokyčių taryboje 2010 metais, Rygos miesto tarybai priklausanti bendrovė „Rigas nami“ 43 tūkst. 560 latų (215 tūkst. 190 Lt) pervedė BMA priklausančiai bendrovei „Baltic Media Advertising“, tariamai už bendrovės reklamą televizijoje. Tačiau bendrovės valdybos pirmininkas Karlis Kavacas negalėjo atsakyti į klausimą, kas konkrečiai už tuos pinigus buvo reklamuojama.

Prieš metus ilgametis „Rigas nami“ vadovas Janis Lacis buvo atleistas, nes, nepaisant jam daryto politinio spaudimo, atsisakė keisti bendrovės biudžetą ir padidinti išlaidas reklamai iki 120 tūkst. latų (592 tūkst. Lt) per metus.

N. Ušakovo atstovai spaudai „Re:Baltica“ suteikė informacijos, jog PBK praeitais metais iš Rygos miesto tarybos biudžeto reklamai gavo 10 tūkst. latų (49 tūkst. Lt). Svarbu pridurti, jog panašią sumą taip pat gavo „Latvijas Radio“, kai tuo tarpu LNT ir dienraštis „Diena“ – tik vidutiniškai 15 tūkst. latų (74 tūkst. Lt): už tai kad skelbtų apie įvykius ir renginius mieste.

O. Solodovui geriau sekėsi prisigretinti prie mokesčių mokėtojų pinigų Estijoje – bent jau iš pirmo žvilgsnio. BMA palaiko artimus ryšius su Estijos Centro partija, kurios lyderis Edgaras Savisaaras – Talino meras.

Estijoje nėra išskirtinai „rusiškų partijų“, tačiau Centro partija rusakalbius rinkėjus traukia lygiai taip pat kaip „Santarvės centras“ Latvijoje. Estijoje PBK kuria keturias savo programas. Tris iš jų metų metus finansuoja Talino miesto taryba. Prieš dvejus metus į viešumą iškilo faktas, jog trijų laidų kaštai mokesčių mokėtojams per metus atsieina 0,4 mln. eurų (1,38 mln. Lt).

Ketvirtoji programa – žinios – kuriama bendrovės, kuri taip pat kuria reklamą ir Centro partijai. Miesto tarybos atstovas ir Centro partijos narys Vaino Olevas teigia, jog visi svarbūs klausimai (temos ir vedėjai) derinami tiesiogiai su Ryga, su O. Solodovu. Pinigai už laidas Taline taip pat mokami padaliniui Rygoje.

„Žinote seną posakį – kas moka, tas ir muziką užsako“, – apie dažnus Centro partijos politikų pasirodymus PBK teigia Margusas Merima, BMA verslui Estijoje vadovavęs daugiau nei dešimt metų.

Iš šio posto dėl sveikatos problemų jis pasitraukė 2009 metais. Tačiau, kaip atskleidė „Re:Baltica“ Jungtinėje Karalystėje rasti dokumentai, M. Merima vadovauja asocijuotai bendrovei, registruotai minėtoje šalyje. Kaip ir jo kolegos Latvijoje, M. Merima taip pat neigia, jog parama Centro partijai Estijoje susijusi su Maskvos ideologija.

PBK politika nedomina – „tik verslas“. Visiškai apolitiškas reikalas. Tik socialiniame tinkle „Facebook“ tarp artimiausių M. Merimos draugų – reklamos verslo banginių ir šunų mylėtojų (šeimos hobis) – puikuojasi ir vieno politiko pavardė: N. Ušakovas.

„Ką jūs turite galvoje, Maskvos ranka! Pastaraisiais metais mūsų licencijos kaina Maskvoje išaugo dvigubai!”, – O. Solodovą klausimas akivaizdžiai nuliūdino. „Re:Baltica“ jį pagavo balandžio 4-osios vidurdienį, tą akimirką, kai šis prabangiai apsirengęs ponas išėjo iš susitikimo su NRTC. Ne vieną mėnesį O. Solodovas vis atsisakydavo duoti interviu – jis argumentavo, jog šį straipsnį esą užsakė jo konkurentai.

Susitikimas su NRTC atstovais vyko O. Solodovo iniciatyva – jis norėjo prisistatyti naujai tarybai. Kaip pastebi „Re:Baltica“, susitikimo metu vykusias diskusijas į rusų kalbą žiniasklaidos magnatui vertė jo atstovė spaudai.

BMA verslo pristatymą atliko Sergejus Karitis. Jis – buvęs O. Solodovo bendrovės teisininkas. Jis buvo išrinktas į ankstesnę NRTC tarybą kaip „Santarvės centro“ kandidatas. Metų pradžioje jis pradėjo siekti pareigų NRTC, tačiau po neeilinių rinkimų naujoji koalicija jo kandidatūros neparėmė. Nuo kovo 1-osios dienos S. Karitis vėl dirba O. Solodovo teisininku, o pats įtakingo televizijos kanalo savininkas dabar nori užmegzti asmeninį ryšį su naująja taryba.

„Buvo daug atvirų klausimų, tačiau tik keli atviri atsakymai“, – po susitikimo sakė NRTC pirmininkas Ainaras Dimantas. Pavyzdžiui, taryba norėjo sužinoti, ar PBK mato problemų dėl „Santarvės centro“ reklamos žinių laidoje. PBK jų nemato.

Ar PBK sutartyje su Maskva numanyta, jog televizijos kanalas įsipareigojęs retransliuoti Rusijos televizijos naujienų laidą „Vremia“ Baltijos šalyse? Ne, viskas yra ne taip. NRTC planuoja susitikti su PBK vadovybe po mėnesio, kai bus baigta detali televizijos kanalo „analizė“ – toks dabartinis Tarybos prioritetas.

Kaip PBK geros valios ženklas, diskusijos verda prieš Askoldo Sauličio filmo apie Latvijos legionierius „Raudona ir ruda“ premjerą, kuri PBK numatyta gegužės 8 dieną (prieš pat Pergalės dieną).

Atrodo, jog O. Solodovas šiuo metu bando nutiesti kelią galimybei gauti valstybinį finansavimą, todėl ir bando būti visų draugu. Ir jam visai nesvarbu, ar savo veikla jis Baltijos šalių bendruomenę vienija ar skaldo, propaguoja Maskvos ideologiją ar reklamuoja konkrečius politikus. Vienintelis ir tvirtas atsakas visiems kritikams skamba taip: „Svarbiausia – verslas“.

Centro partija ir Rusijos įtaka Estijos politikai

„Kalbuosi ir deruosi su Ryga, su Olegu Solodovu ir kitais. Net ir pinigai, kuriuos mes (Talino miestas) mokame, keliauja Rygai, o ne Talinui“, – teigia V. Olevas, turėdamas omenyje 425 tūkst. eurų (1,467 mln. Lt) sutartį dėl trijų televizijos programų kūrimo ir transliacijų per PBK – „Mūsų sostinė“ („Naša stolica“), „Labas rytas, Taline!“ („Dobroje utro, Talin!“) ir „Rusiškas klausimas” („Ruskij vopros”).

Talino miestas – patikimas PKB klientas, 2012 metais minėtajam kanalui už tolimesnę minėtųjų laidų kūrybą jis sumokėjo beveik tokią pačią sumą pinigų – 425 tūkst. 382 eurus (1,46 mln. Lt).

V. Olevas – Estijos Centro partijos, kontroliuojančios Taliną, narys. Jis atsakingas už Estijos sostinės informacijos ir ryšių technologijų reikalus. Viena iš jam skirtų itin svarbių užduočių – kontroliuoti, kaip Talino gyvenimas vaizduojamas rusakalbėje žiniasklaidoje.

Paprastam žmogui iš šono jis atrodo eilinis valdininkėlis: konkretus, kalba tyliai, tačiau labai aiškiai, ir, aišku, jokiais būdais neparodo savo emocijų. V. Olevas politikoje sukasi jau ilgus metus, nors dauguma žmonių jo pavardės net nėra girdėję.

Jo kaip politiko biografija neblizga ypatingais pasiekimais – daugiausiai jam būdavo patikėtos žemesnės pareigos. Tačiau tai klaidingas įspūdis.

Jo, kaip tarpininko tarp Talino miesto ir PBK vaidmuo, šį žmogų pavertė vienu iš pačių įtakingiausių žmonių rusakalbės Estijos politikos arenoje. V. Olevo praeitis, nors ir pirmo žvilgsnio ir atrodo nyki, turi ir keletą itin spalvingų detalių.

Prieš įstodamas į Estijos Centro partiją, V. Olevas priklausė šalies Konstitucinei partijai. Labai keista, tačiau kurį laiką politikas priklausė abiem minėtosioms politinėms jėgoms vienu metu. Verta pažymėti, jog Konstitucinė partija, nors labai nedidelė ir besitenkinanti pozicija Estijos politikos paraštėse, tuomet buvo viena radikaliausių politinių jėgų visame Estijos politikos žemėlapyje.

Partijos lyderis Andrejus Zarenkovas buvo vienas iš Bronzinės nakties riaušių, Taline vykusių 2007 metais, aktyvistų. A. Zarenkovas ir jo partija sulaukdavo tiesioginės paramos iš Rusijos pareigūnų, tarp kurių ir tuometinis Rusijos ambasadorius Estijoje, kuris rašė laiškus Estijos verslininkams su prašymu paremti A. Zarenkovą.

V. Olevas su PBK sieja ir šeimos ryšys. Jis – Aleksandro Čaplygino, gerai žinomo, tačiau vieno iš priešiškiausiai nusiteikusių žmonių Estijos žiniasklaidos klausimu visoje šalies rusakalbių bendruomenėje, dėdė. A. Čaplyginas – vienas iš PBK laidų, kurią finansuoja Talino miesto valdžia – „Rusiškas klausimas“ – vedėjas. Visai nesunku būtų surasti žmogų, net ir rusų bendruomenėje, kuriam nepatinka tik juodos ir baltos opozicija paremtas, agresyvus ir nesutarimus kurstantis jo stilius.

Tiesą sakant, vietinė PBK programa Estijoje sudaryta iš viso labo keturių laidų – anksčiau minėtųjų trijų plius vietos naujienų laida „Novosti“ („Žinios“). Ši laida taip pat tiesiogiai susijusi su Estijos Centro partija.

„Žinias“ PBK kuria bendrovė, pavadinimu „Maurum“, kuri tuo pačiu ilgą laiką buvo atsakinga už Centro partijos reklamą. Be to, „Maurum“ savininkai su minėtąja politine jėga turi asmeninių ryšių.

„Klausimas, ar PBK remia Estijos Centro partiją, visai neįdomus, nes jis per daug akivaizdus“, – teigia buvęs „Komsomolskaja Pravda“ korespondentas O. Samorodnyj. Jis neseniai išleido knygą, kurioje pasakoja apie tai, kaip Kremlius Estijoje per žiniasklaidą, įskaitant ir PBK, skleidžia savo ideologijos nuodus. Buvęs žurnalistas, iš tikrųjų, kelia kitą problemą: „Visų pirma, labai įdomu, kas koordinuoja veiklą ir kaip ta veikla derinama tarp PBK ir Centro partijos? Visų antra, kas nusprendė, kad PBK turi remti Centro partiją ir kur tai buvo padaryta?“.

„PBK Estonia“ eteryje dominuoja Centro partija

Kaip teigia Talino informacijos ir ryšių technologijų reikalų vadovas V. Olevas, visi svarbiausi klausimai – temos, gvildenamos PBK laidose, jų formatai ir vedėjai, susiję su laidomis, už kurias moka Talino miesto valdžia, turi būti derinami su O. Solodovu Rygoje.

„Tiesą sakant, tai ir buvo priežastis, kodėl pasitraukiau iš „MK- Estonia“, – teigia P. Ivanovas, buvęs „MK – Estonia“ laikraščio (su PBK susijusios bendrovės) vyriausiasis redaktorius.

Jis tvirtina, jog visi svarbūs sprendimai buvo priimami Rygoje, per daug buvo kontrolės. Tačiau tuo pačiu P. Ivanovas O. Solodovą įvardija kaip sumanų ir galintį greitai priimti svarbius sprendimus.

Vietiniai biure Estijoje atsakingi už kasdieninius reikalus. Irina Kozorenko – Estijos BMA vadovė, tačiau ji ne vienintelis asmuo, su kuriuo komunikuoja O. Solodovas. „Tarp šių dviejų – M. Merima. Beveik 10 metų jis vadovavo „PBK Estonia“. Atsistatydino jis 2009 metais dėl sveikatos problemų. Tačiau M. Merima niekur nedingo. Šiandien jo pareigos skamba taip – PBK patarėjas.

Kaip atskleidė „Re:Baltica” – jis vadovauja „Baltic Media Alliance Ltd“, kuri registruota Jungtinėje Karalystėje. Jungtinės Karalystės registrų centro „Company House“ turimi duomenys rodo, jog BMA minėtoje šalyje savo veiklos nevykdo, tačiau turi transliacijų licencijas trims kanalams („REN TV Baltic“, „Mir Baltic“ ir „First Baltic Music Channel“).

M. Merima PBK politinę poziciją Estijoje bando vaizduoti kaip neutralią. Tačiau jis pripažįsta, jog Centro partijai PBK laidoje skiriama daug dėmesio. Jis taip pat gana atviras kalbėdamas apie galimą Centro partijos (kontroliuojančios Taliną) įtaką Estijos sostinės valdžios finansuojamų programų turiniui.

Iš esmės, anot M. Merimos, Centro partijos dominavimas PBK nėra kokios nors didžiulės schemos ar strateginio sprendimo rezultatas. Taip „tiesiog nutiko“, ir PBK tikrai politika nesidomi. Tai „tik verslas“.

M. Merima viešai yra pareiškęs, jog politinių interesų neturi. Jis nepriklauso jokiai politinei partijai ir niekada nedalyvavo rinkimuose. dauguma M. Merimos draugų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje sąraše – žmonės iš reklamos pasaulio ar asmenys, besidomintys šunimis (M. Merima – didelis šunų mylėtojas, o jo žmona užima Estijos retriverių augintojų asociacijos pirmininkės pareigas). Vienintelis politikas, patekęs į draugų sąrašą – mūsų gerai pažįstamas Rygos meras N. Ušakovas, Latvijos „Santarvės centro“ partijos pirmininkas ir buvęs „PBK Latvia“ naujienų tarnybos darbuotojas.

Taigi M. Merimos pozicija „manęs politika nedomina“ nėra jau tokia nuoširdi. Jo verslas, mažų mažiausiai, metų metus buvo susijęs būtent su politika. Be ankstesnių pareigų PBK, M. Merina turi ir kitą verslą. Jis vadovauja bendrovei „Telereklaami OU“, kuri Estijoje leidžia vietinius laikraščius rusų kalba. Oficialus „Telereklaami OU“ savininkas – lengvatinio apmokestinimo bendrovė, tačiau jos veikla vykdoma ten pat kaip ir PBK Estijoje.

Vienas iš leidinių – trečiame pagal dydį Estijos Narvos mieste leidžiamas laikraštis „Gorod“. Daugumą miesto gyventojų sudaro rusakalbiai, miestas užtikrintai palaiko Centro partiją. „Gorod“ finansavimą gauna iš Narvos miesto valdžios, jis remia vietos valdžią (kuri, aišku, priklauso Centro partijai) ir itin palankiai vertina Michailą Stalnuchiną, buvusį Narvos miesto tarybos pirmininką, kuris šiuo metu Centro partijai atstovauja šalies parlamente.

M. Stalnuchinas – vienas įtakingiausių Centro partijos narių, antras po E. Savisaaro, be to, vienas radikaliausių. Jis taip pat vienas dažniausių svečių PBK laidose. M. Stalnuchinas turi daug ryšių su įvairaus plauko Rusijos radikalais, tokiais kaip Modestas Kolerovas, Dmitrijus Jermolajevas ir Maksimas Reva. Pastarasis buvo ilgą laiką susijęs su agresija prieš Baltijos valstybes.

M. Stalnuchinas net nebando slėpti šių ryšių, 2011 metų spalį jis dalyvavo Sankt Peterburge surengtame tarptautiniame Baltijos šalyse gyvenančių rusų forume. Estijos delegacijoje taip pat buvo asmenų, susijusių su Bronzinės nakties riaušėmis Taline 2007 metais (Andrejus Zarenkovas, Dmitrijus Klenskis ir M. Reva). Vienas iš jų – M. Reva – 2010 metais kaltino Rusijos ambasadą Taline pernelyg draugišku požiūriu į Estijos valstybę. Jo pareiškimas buvo išspausdintas naujienų portale Regnum.ru.

Kaip teigia Estijos slaptosios tarnybos, išspausdintą pranešimą parengti jam padėjo D. Jermolajevas. 2005 metais Latvijos slaptosios tarnybos D. Jermolajevą įvardijo kaip Rusijos slaptųjų tarnybų pareigūną. Nuo to laiko jam draudžiama kirsti Latvijos sieną.

„Telereklaami OU“ ilgą laiką leido ir kitą prieštaringai vertinamą dienraštį „Panorama“, kuris buvo leidžiamas penktame pagal dydį Estijos Kohtla Jarvės mieste. M. Merima buvo atsakingas už leidybą, tačiau už „Panoramos“ turinį, straipsnius, naujienas ir kita mokėjo bendrovė „Liles LT“. Ši bendrovė priklauso Kohtla Jarvės verslininkui Nikolajui Osipenkai, kuris artimai susijęs su vietos valdžia ir, aišku, Centro partija.

Trumpai tariant, „Gorod“ ir „Panorama“ dienraščiai remia Centro partiją spaudoje taip pat, kaip televizijoje tą daro PBK.

Raskime savą Ždanoką!

PBK ir Estijos Centro partijos ryšiai, kaip ir Centro partijos ir įvairių Rusijos radikalų saitai, aiškūs. Tačiau kaip ši veikla ir bendradarbiavimas koordinuojami?

Latvijoje padėtis paprastesnė. N. Ušakovas – Rygos meras ir „Santarvės“ centro partijos pirmininkas – pats anksčiau dirbo PBK. Jis asmeniškai pažįsta ir palaiko ryšius su šio televizijos kanalo darbuotojais.

Estijoje E. Savisaaras, vadovaujantis Centro partijai, tokių asmeninių ryšių su PBK neturi. Kalbant apie PBK ir Centro partiją, Estijoje dažniausiai minimos dvi pavardės.

Pirmoji – Vladimiro Velmano, kuris parlamente dirba nuo 1995 metų (aišku, jog nuo Centro partijos). V. Velmanas taip pat buvęs žurnalistas ir vienas dažniausių PBK laidų svečių. Jau vien jo draugiški santykiai su PBK žmonėmis (jeigu viskas tuo ir pasibaigia) padeda stiprinti televizijos kanalo ir partijos ryšius.

Tačiau dauguma žmonių pirštu rodo į kitą žmogų – mūsų jau minėtą V. Olevą, Talino miesto informacijos ir ryšių technologijų skyriaus vadovą ir paties E. Savisaaro patarėją. Pavyzdžiui O. Samorodnyj teigia, jog jeigu yra žmogus, kurį būtų galima pavadinti PBK ir Centro partijos tarpininku, tai tik V. Olevas.

Pats politikas prisipažįsta, jog jo, kaip asmens, atsakingo už Talino miesto informacijos ir ryšių technologijas, pareigos apima ryšius su žiniasklaida rusų kalba, konkrečiai su PBK. Tačiau, priduria pats V. Olevas, tai visiškai nereiškia, kad jis nurodo minėtajam televizijos kanalui, kaip reikia liaupsinti Centro partiją ir Talino miesto administraciją.

„Be jokios abejonės mes aptariame esminius klausimus, tačiau niekam nieko nenurodome“, – tvirtina V. Olevas. Tačiau ne visi tokie santūrūs kaip V. Olevas. Vienas PBK darbuotojas papasakojo, kaip V. Olevas metams bėgant gavo vis daugiau valdžios, o dabar jis esą nurodo, kaip turi atrodyti PBK žinių laida ir ką joje reikia rodyti. Kitas buvęs PBK darbuotojas pridūrė, jog vykstant rinkimų kampanijoms kiekvienas „MK – Estonia“ numeris prieš pat spausdinimą keliaudavo pas V. Olevą, kurio pritarimas buvo būtinas.

„Nemanau, kad sprendimus priima „PBK Estonia“, tikrai netikiu, kad juos priima BMA Rygoje. Manau, kad viską sprendžia Maskvoje“, – tvirtina O. Samorodnyj.

2011 metais Rygoje vyko Rusijos tautiečių regioninis kongresas, kur dauguma vietinių radikalų iš Estijos skundėsi ir klausė, kodėl PBK remia Centro partiją, o ne „autentiškas“ Rusijos partijas Estijoje. Skundai buvo išsakyti ir kongreso metu priimtoje rezoliucijoje, tačiau galutiniame variante dingo. Sprendimą ignoruoti šiuos skundus priėmė Rusijos ambasada Rygoje. Vien šis faktas daug pasako apie tai, kas tokiais klausimais taria lemiamą žodį. P. Ivanovas taip pat sakė, jog laikas nuo laiko keli Rusijos politikai ir tautiečiai skundėsi PBK parama Centro partijai: „Kodėl jie remia Centro partiją, ne mus?“.

Glaudūs Centro partijos ryšiai su Maskva jau kurį laiką daugiau nei akivaizdūs. Akivaizdžiausias pavyzdys – pats E. Savisaaras. 2010 metų pabaigoje Estijos slaptosios tarnybos E. Savisaarą pavadino Rusijos „agentu“ – tai nutiko išsiaiškinus, jog Talino meras prašė Maskvos pinigų savo partijai.

Kitas pavyzdys iš 2011 metų, kai „TV Centr“ televizijos kanalas parodė propagandinį filmą apie E. Savisaarą – juosta parodyta prieš pat Estijoje vykusius parlamento rinkimus. Žmonės „TV Centr“ televiziją Estijoje gali žiūrėti per palydovą ar kabelinę, tačiau pats kanalas priklauso Maskvos miestui. Jis įkurtas Maskvoje, Estijoje savo biuro neturi, neturi ir Estijoje gyvenantiems rusams skirtos programos.

Maskvoje rodyti propagandinį filmą apie Estijos politiką, prieš pat rinkimus į parlamentą, sutikite, yra gana keistas sprendimas. Mūsų paaiškinimas toks – kažkas, artimas Maskvos valdžiai („TV Centr“ savininkai), buvo suinteresuoti paleisti tokią propagandą.

Ir tai jau ne pirmas kartas, kai Maskvos miesto administracija kišasi į Baltijos valstybių vidaus politiką.

2009 metais, prieš rinkimus į Europos Parlamentą, bandyta rasti kandidatą, galėsiantį atstovauti rusakalbių Estijos gyventojų interesams. „Raskime savą Ždanoką“ – toks buvo šūkis. Maskva pasirinko Aleksejų Semjonovą, Tarptautinio žmogaus teisių informacijos centro Taline pirmininką. Ši organizacija įvardijama kaip Rusijos propagandos ruporas Estijoje.

Maskvos administracijos tarptautinių ryšių departamento vadovas Georgijus Muradovas pats skrido į Taliną ir pasiūlė finansinę paramą A. Semjonovo kandidatūrai. G. Muradovo elgesys aiškiai parodė: Rusijos politikai Estijoje turi liautis pykęsi tarpusavyje ir paremti A. Semjonovą kaip vienintelį kandidatą. Tiesą pasakius, pykčiai nesiliovė, ir A. Semjonovas pasitraukė. Tačiau jo politinė karjera nesibaigė – praeitais metais jis prisijungė prie Estijos Centro partijos.

Atrodo, jog šiam trikampiui (Centro partija – PBK – Maskvos/Rusijos radikalų interesai) trūksta griežtos hierarchinės struktūros. Kai kurie ryšiai paremti bendrais politiniais interesais, kartais verslu, dar kiti – tiesiog draugyste ar kraujo ryšiais. Akivaizdi tik viena tendencija – šio proceso metu Centro partija darosi vis radikalesnė. Ji įsileidžia net ir tuos, kurie nei nebando slėpti tokių saitų. Būtent jiems PBK labai praverčia siekiant viešumo ir įtakos. Tuo tarpu pačiam PBK svarbiausia pinigai. Tai „tik verslas“.

Šis straipsnis – dalis pirmojo tarptautinio tiriamosios žurnalistikos projekto, kurį koordinavo Baltijos šalių tiriamosios žurnalistikos centras „Re:Baltica“. Pirmuosius straipsnius –„Rusijos pinigai Baltijos šalyse“ galite rasti tinklalapyje www.rebaltica.com.