Autentiška vaistinės aplinka

Tik įžengus pro pagrindines duris iš karto gali pastebėti išlikusias namo detales: senovinis durų užraktas, spalvoti vitražiniai stikliukai, o ir skambutis virš durų, pranešdavęs, jog vaistinėje apsilankė klientas, dar tebekabo. Prieš porą metų jis puikiai pasitarnaudavo, nes čia užsukęs galėdavai įsigyti žolininkės Jadvygos Balvočiūtės augalų, arbatų ligoms gydyti, tačiau dėl žmonių noro konsultuotis asmeniškai, vaistinės išlaikymas finansiškai neapsimokėjo.

Kambaryje, kuriame vis dar stovi didžiulis prekystalis, galite išvysti įdomių daiktų: senovinių svarstyklių, receptų knygą, lentynose išdėliotų įvairiausių buteliukų ir štanglazais vadinamų seniausių indų su užrašais lotynų kalba. Manoma, kad pastarieji išlikę nuo pirmojo vaistininko laikų. Pikantiškas dalykas, kurį galite aptikti šioje patalpoje, tai atskira spintelė su nuodais bei narkotinėmis medžiagomis. „Vaistinės gyvavimo laikais raktus nuo šios spintelės turėjo tik pats vaistininkas, o nuodų panaudojimo apskaita buvo griežtai vykdoma“, – pasakojo muziejų prižiūrinti moteris.

 Apžvelgus patalpą supranti, jog buvo stengiamasi sukurti įmantresnę vaistinės aplinką, kad apsilankę klientai suvoktų, kokioje vietoje esą. Iš muziejininkės sužinojau, jog senyvoji miestelio gyventojų karta jaučia nostalgiją kadaise gyvavusiai vaistinei: „Daugelis vaikystėje čia atbėgdavę pasiųsti mamos, kai skubiai prireikdavo vaistų ar pagalbos.“ Vienoje lentynoje sustatyti nauji indai, kuriuose perdėtos įvairios ilgą laiką išsilaikiusios žaliavos. Ekskursijų vadovė pasakojo, kad tiksliai nežino, kas kiekviename inde laikoma, bet atviru eksponavimu tikimasi, kad apsilankę žmonės atpažintų vieną ar kitą medžiagą, butų su ja susidūrę ir galėtų plačiau papasakoti apie tai muziejaus prižiūrėtojams. Taip siekiama bendradarbiavimo. Visų šių daiktų priežiūra reikalauja tiesiog didelio kruopštumo, kurį dabartiniams muziejaus prižiūrėtojams laikui bėgant teko išsiugdyti.

Farmacininkų šeimos istorija

Keliaudamas toliau, į kitus kambarius, susipažįsti ne tik su viešąja vaistinės dalimi, bet ir su visa vaistininkų šeimos istorija. Viskas prasidėjo dar devynioliktame  amžiuje, kai Fiodoro Geldnerio įsteigta vaistinė susidūrė su sunkumais, o tuo pasinaudojęs vietos kunigas nupirko ją farmacininko amato išmokusiam sūnėnui Vincentui Aleksandravičiui. Pastarasis nuo mažens mokęs berniuką ir siekęs, kad jis sektų jo pėdomis, tačiau vaikinas supratęs, jog nenorįs tokios ateities, baigė mokslus Maskvoje ir ten sėkmingai tęsė savo karjerą.

Taip jau nutiko, jog su dėdės pagalba žinių įgijęs Vincentas grįžo į Lietuvą ir Viekšnių miestelyje pradėjo dirbti vaistininku. Sukūręs šeimą farmacininkas troško savo įgūdžius perduoti vienam iš savo sūnų. Tėvo pėdomis buvo pasiryžęs žengti jaunėlis Juozas, kuris, išmokęs pas tėvą šio amato, galiausiai įstojo į universitetą ir baigė farmacijos mokslus pirmojoje šios profesijos laidoje. Tiesa, Vincentas Aleksandravičius, palikdamas vaistinę savo sūnui, testamente išdėstė sąlygas, jog šis dalį uždirbtų pinigų skirtų labdarai, o atėjus laikui vaistinės priežiūrą perduotų kitam farmacininkui, kuris nebūtinai būsiąs jo palikuonis.

Dvidešimt pirmo amžiaus žmonėms tikriausiai neįprasta, kad vaistinė ir gyvenamosios patalpos buvo viename pastate. Tai logiškai paaiškinamas patogumo aspektas. Ištikus nelaimei žmonės galėdavo belstis į vaistininko namų duris ir prašyti pagalbos, nes visos jo darbo priemonės buvo vienoje vietoje. Žinoma, atsirasdavo tokių, kurie piktnaudžiaudavo tuo. Net teko pakabinti lentelę, kurioje parašyta, jog, nesant skubiam reikalui, kreiptis tik darbo valandomis.

Vaikščiodama po gyvenamuosius kambarius dėmesį atkreipiu ir baldų išskirtinumą. Kaip pasakojo vaistinės muziejaus ekskursijų vadovė, daiktus šeima mėgo pirkti ne naujus, tačiau vertingus. Iš įvairių dvarininkų, užsienio šalių atkeliavusios interjero detalės turėjo savo ypatingumo ir išskirtinumo, kuris pastebimas ir dabar tarp senų muziejaus sienų. Farmacininko šeima galėjo tai leisti, nes gyveno pasiturinčiai. Juk ši profesija po gydytojo bei kunigo buvo vertinama geriausiai. Tačiau šeima nebuvo išpuikusi: padėdavo blogiau besiverčiantiems, suteikdavo vaistų, prisiimdavo globoti našlaičius, o jautrios sielos Zofija, farmacininko žmona, primezgusi rūbelių, padėdavo šeimoms bei juose augantiems vaikams.

Unikalūs eksponatai

Į kadaise gyvavusią vaistinę kai kurios prekės atkeliaudavo iš farmacijos sandėlių, buvusių Šiauliuose ar Latvijoje. Tačiau priešingai nei šiais laikas, daugelis vaistų buvo gaminami vietoje. Todėl ekpozicijoje galime pamatyti įvairiausių įrankių, prietaisų ir indų, skirtų vaistų gamybai. Muziejuje galite apžiūrėti ir kai kurias išlikusias prekes: miško odekoloną, lelijų pieno pakuotę, pieninių dantukų dėžutę. Taip pat vaistinėje buvo galima įsigyti benzino bei žibalo.

Vieni įdomiausių daiktų, kuriuos galime išvysti, tai netradicinės gyvulinės žaliavos. Beuodegiai driežai, vilko mėsa, bebro lyties organai – visi šie ingredientai galėdavo pagelbėti mediciniškai. „Vienas įdomiausių ir rečiausių eksponatų – tai žmogaus odos diržai, kurie buvo naudojami skauduliams gydyti. Šis retas ekponatas buvo sulaukęs gana didelio medicinos žinovų susidomėjimo“, – atviravo muziejininkė. Dar vienas išlikęs įdomus dalykas – antrojo šeimos vaistininko Juozo Aleksandravičiaus receptas nuo vėžinio susirgimo. Jame rašoma, jog vienas efektyviausių augalų, kovojantis su šia liga, yra miškinė sidabražolė. Taip pat farmacininkas paminėjo tokius veiksnius kaip alkoholio vengimas bei didesnis dėmesys poilsiui.

Tokia yra vienos seniausių Lietuvos vaistinių istorija, kuri gyvuoja jau ilgiau kaip 150 metų. Galbūt apsilankę Viekšnių miestelyje gyvuojančiame muziejuje ir Jūs susimąstysite apie savo požiūrį į šių dienų farmaciją bei puoselėjamas vertybes. Kadangi 2012-ieji Seimo nutarimu paskelbti muziejų metais, kiekvienas mūsų galime prisidėti prie šių metų tikslo – saugoti kultūrą, istoriją bei šviesti visuomenę. Kaip liaudies išmintis byloja, geriausia visa tai pradėti daryti nuo savęs.