Totorių koldūnas vertas bernardinų pilvo

Totorius tautiniais drabužiais. Autoriaus nuotr.

Šeštadienio rytas: gaiva ir šiluma – lauke, karštos kavos aromatas – kambaryje. Dar anksti, dar metas, kai dažnas žmogus miega. O aš, pasikabinęs fotoaparatą ant kaklo, diktofoną nerūpestingai įmetęs į kišenę, pasigardžiuodamas kava išlėkiau laukan. Automobiliu įveikiau bundantį Alytaus miestą, skrodžiau rūką Merkinės link vedančiu keliu. Staiga pamatęs šešėlio glostomą nuorodą į Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejų pasukau į dešinę. Pora kilometrų vingiuotu, ir siauru keliu ir aš jau vietoje, Subartonių kaime, pačioje Dzūkijos nacionalinio parko širdyje, kur dar gyva dzūkiška tradicija, tarmė, skurdžios pirkios ir kluonai.

Sutikimas

Sustojau ir automobilį, idant Hermano Hesės aprašytą herojų, palikau rymoti aikštelėje, šalia V. Krėvės – Mickevičiaus trobos. Ne, mano kojos vedė ne į tą trobą, o į priešingoje kelio pusėje esančią sodybą, kurioje įsikūręs Lietuvos totorių paveldo muziejus. Ne šiaip sau čia jis buvo įkurtas. Subartonių apylinkėse jau nuo XVa. gyventa totorių, netoliese dunkso Totoriškių kalva.

Įspūdingu ir olimpinio medalio vertu šuoliu peršokau griovį ir pėdinau namelio durų link. Aplink buvo tylu ir minutėlę buvau pagalvojęs, kad manęs niekas nelaukia. Panikos akimirką nutraukė duris man atvėrusi ir šviežios beržo sulos stiklinaite nešina muziejaus šeimininkė Liusia Gaidukevičienė.

Mėgautis tuo skaniu gamtos turtu nebuvo kada, kuo greičiau norėjau apžiūrėti ekspoziciją. Lusia pakvietė vidun, pavaišino tradiciniu totorišku šimtalapiu ir kava. Štai koks būdingas totoriams svetingumas!

Ekspozicijos kambarys nėra didelis – viso labo kokie 20 kvadratinių metrų. Tačiau šiame kambaryje, kuris mena dar Tarpukario laikotarpį, tilpo išsaugoti autentiški totorių buities daiktai, religinis palikimas, kalnai knygų ir, kas be ko, Vytauto Didžiojo laikus siekiantis totorių atminimas.

Kampai

Muziejaus religijos kampelis. Autoriaus nuotr.

Kartu su šeimininke stabtelėjome prie kiekvieno iš kambario kampų. Kampai pasakoja skirtingas istorijas: tai karybos, tai religijos, tai muzikos ir meno, tai ūkio ir buities. Prisėdome prie kambario viduryje esančio stalo. Man buvo miela būti ten, kur yra dalis manęs, mano istorijos. Nekantravau daugiau išgirsti apie šį totorių paveldo muziejų, kurio analogų Lietuvoje nėra.

Name, kuriame įrengtas muziejus, Lusia su šeimyna gyvena jau ilgą laiką. Čia – jos vyro tėviškė, čia Tarpukariu veikė Subartonių pradinė mokyklėlė, čia Antrojo pasaulinio karo metais naciai buvo įkūrę štabą. O dabar šiame name Lusia, paskatinta savo vyro, 2006-aisiais metais įkūrė totorių paveldo muziejų.

Iš tikrųjų po žiemos buvau pirmasis muziejaus lankytojas. Tiesa, vasarą čia užsuka nemažai lankytojų. Šalia muziejaus esančiame kiemelyje organizuojami Lietuvos totorių susitikimai, kuriems savo širdį atiduoda muziejaus įkūrėja: rūpinasi svečiais, svetingai juos sutinka, suteikia galimybę patiems prisiliesti prie totoriškų patiekalų gamybos ir jų paskanauti. Lusia kalbėdama apie muziejaus renginius prisiminė ekspromtu sukurtą eilėraštį, nuo kurio ne vienas lankytojas spaudė ašarą:

Norėjau laimės paukštę pasigaut,

O ji išslysdavo iš rankų

Pažėrusi man plunksnų nuostabių.

Ilgėjausi Tėvynės mylimos,

Kur taip gaivi kalnų vėsa,

Beribiai stepių toliai

Ir protėvių dvasia gyva.

Tačiau brangi man Žemė Lietuvos,

Tai ji, motulė, atlaidžiai šypsojos

Kad žvilgsnis mano ilgesingas toliuos

Tu priglaudei, mylėjai ir globojai,

Savų laukų man grožį dovanojai.

Todėl kasdien vien Tau žemai lenkiuos

Ir sugrįžtu kaskart iš tolių.

Likimai mūsų amžiams susipynė,

Motulė man esi brangi – Tėvynė.

Vertybės

Iš tiesų šiais laikais broliai lietuviai gal ir užmiršo, kad dar Vytauto Didžiojo laikais pasiekta pergalė Žalgirio mūšyje buvo iš dalies totorių nuopelnas. Vytautas išmoko apsukraus atsitraukimo ir grįžimo į mūšį manevro iš totorių. O juk dėl to ir buvo pasiekta pergalė – apsiginta nuo Kryžiuočių ordino.

Įdomu, kad Vytautas savo asmeninę sargybą formavo būtent iš totorių raitininkų, kuriais ypač pasitikėjo. Tuo metu buvo paplitęs posakis: „Totoriaus neįmanoma papirkti, jį įmanoma tik nužudyti“. Štai apie kokį totorių lojalumą Vytautui ir Lietuvai kalba mūsų istorija.

Netgi šiais laikais Lietuvos kariuomenėje tarnauja keletas totorių karių, kurie yra dalyvavę misijose Afganistane. Šie kariai išlaikė tradiciją atiduoti duoklę Tėvynei Lietuvai. Tradiciją, kuri tęsiasi metų metus iš kartos į kartą.

Būtina paminėti ir tai, kad totorių namuose kiekvienas svečias bus deramai sutiktas – panašiai kaip aš šiandien. Svetingumas, vaišingumas – vienos iš pamatinių totorių vertybių.

Žinoma, kalbėdamas apie meilę Tėvynei Lietuvai turiu pakylėtai, tačiau šiek tiek skaudančia širdimi konstatuoti faktą, kad kartais lietuvis mažiau patriotiškas, negu totorius. Šių vertybių nepaliečiame it daikto, tačiau jos glūdi ne tik tarp keturių muziejaus sienų, bet visur, kur einame mes – totoriai.

Problemos

Lusia atskleidė, kad kartais lankytojai tiesiog ignoruoja šį muziejų: „Aplankę priešais esančią Lietuvos rašytojo Vinco Krėvės trobą, į mūsiškę paprasčiausiai neužsuka, tačiau tie, kurie netyčia užeina – išeiti nenori“. Iš tiesų, Subartonys – mažas miestelis, o jame net du verti dėmesio muziejai.

Susiduriama ir su vietinių Varėnos rajono savivaldybės politikų abejingumu. Klerkams totorių muziejus, regis, visai neįdomus. Šie neužsuka net į rengiamus susitikimus.

Sunku ir eksponatus ekspozicijai surinkti. Šeimininkė pripažino, kad susiduria su žmonių abejingumu ir nenoru daiktų netgi parduoti.

L. Gaidukevičienė džiaugiasi tuo, jog sulaukia dėmesio iš Kauno įvairių tautų kultūrų centro. Šio centro nariai noriai lankose ir organizuojamose vakaronėse, ir su malonumu padeda Lusiai išsaugoti ir turtinti šį muziejų. „Miela, kad tie geri žmonės randa savyje jėgų ir noro padėti išsaugoti tradicijas, kultūrą, kurios čia sukauptos“, – atviravo muziejaus šeimininkė.

Ypatumai

Šimtalapis. Autoriaus nuotr.

Mane, miesto vaikį, ypač stebino tai, kad muziejus neapsiriboja vien tik keturiais minėtais kampais. Mano akimis, Subartonyse esantis totorių paveldo muziejus apima visą Gaidukevičių šeimos sodybą. Čia viskas susiję! Šalia sodybos ganosi žirgas, vardu Juodis, kuris su malonumu muziejuje vykstančių renginių metu susirinkusius lankytojus stebina savo jėga tempdamas pilną susidomėjusiųjų vežimą. Šalia ganyklėlės dunkso tvartas, kuriame vis dar šiltai įsikūrusios avys ir ožkos. Iš ten laikomų avių vilnos verpiami siūlai, o ožkų duodamas pienas panaudojamas skanėstų gamybai, kuriais vėliau vaišinami svečiai. Kad ir kaip kai kuriems būtų keista ir netikėta, tačiau lietuviškos virtuvės ypatumams įtakos turėjo būtent totoriai – jie atgabeno ir agurkus, ir svogūnus, lietuvių šeimų stalus praturtino šimtalapiais, visiems gerai žinomais koldūnais, kurie iš tikrųjų vadinami kundumais.

Beje, dauguma brolių lietuvių nešiojo totorių pagamintus kailinius, odinius batus. Šie eksponatai taip pat saugojami muziejuje kaip įrodymas, kad totorių vieni iš pagrindinių amatų buvo kailiadirbystė ir batų siuvimas.

Iki kito karto

Iš tikrųjų greitai prabėgo popietė lankantis totorių muziejuje. Buvau kupinas teigiamų emocijų. Ši vieta yra neįprasta. Kaip jau sakiau, tai vienintelis toks muziejus Lietuvoje, kuriame vietą rado koranai, kariškos uniformos, ąsočiai ir kiti buities daiktai, knygos, begalė nuotraukų, tautiški ornamentai drabužiuose, rankų darbo pagalvėlės, išsiuvinėtos paauksuotais siūlais ir padabintos brangakmeniais, moliniai meno dirbiniai ir dar galybė įvairiausių kitų daikčiukų.

Netrukus atsisveikinau su šeimininke ir jos šeimyna, pajudėjau namų link. Mano skrandis jau baubė iš nerimo, todėl visą kelią mintyse kartojau frazę, kuri man įstrigo susitikimo metu: „Totorių koldūnas vertas bernardinų pilvo!“.

Patalpinta: Rašiniai