Rūta Šepetys: „Sovietai atėmė iš jūsų kalbą ir vėliavą, tačiau neatėmė tautinio identiteto“

Diskusija „Rašymas ant sienos: Lietuvos istorija pasauliui“. Jos dalyviai Nerijus Šepetys, Sigitas Parulskis, Jonas Ochmanas, Aurimas Švedas, Mečys Laurinkus, vertėja Lina Būgienė, Rūta Šepetys. Kristinos Uscilaitės nuotr.

Esame dažnai linkę manyti, kad mūsų kultūra, istorija tautos savitumas ir istorinis paveldas pasaulio kontekste yra nereikšmingi, kadangi liekame nepastebėti, arba nepakankamai įvertinti. Dažnai tai grindžiama tuo, kad mūsų režisierių kino filmai arba rašytojų kūriniai dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, lėšų trūkumo, tiesiog nepasiekia pasaulinių rinkų, kuriose būtų pripažinti.

Dėl to pasaulio akivaizdoje Lietuva dažnai ir telieka tiesiog maža šalimi, apie kurią mažai kas užsienyje gali ką papasakoti. Neretai žmonėms kyla minčių, kad lietuviai pasauliui negali nieko pasiūlyti. Tačiau 2011 metais pasirodę ir tarptautinio pripažinimo sulaukę  užsienyje gyvenančių lietuvių rašytojų romanai sukėlė tam tikrą bruzdesį ir verčia permąstyti, ar tikrai mūsų tauta, tokia jau neįdomi pasauliui.

JAV rašytojos Rūtos Šepetys romano apie tragišką lietuvių tremtinių likimą „Tarp pilkų debesų“ ir rašytojo iš Kanados Antano Šileikos knygos apie Lietuvos pokario rezistenciją „Pogrindis“ populiarumas teikia vilčių, kad pusę šimtmečio nevertinta dramatiška Lietuvos istorija bus pradėta domėtis labiau.

Būtent šių knygų sėkmė ir davė impulsą 2012 metų Knygų mugėje surengti diskusiją „Rašymas ant sienos: Lietuvos istorija pasauliui“, kurioje siekta aptarti lietuvių, istorijos klausimus ir viso to ryšį su grožine literatūra. Istoriko sovietologo Aurimo Švedo moderuojamoje diskusijoje dalyvavo knygų mugės garbės viešnia iš JAV Rūta Šepetys, istorikas dr. Nerijus Šepetys, rašytojas Sigitas Parulskis, politikas ir rašytojas Mečys Laurinkus,  dokumentinių filmų apie lietuvių rezistencijos kovas režisierius ir vertėjas Jonas Ochmanas. Technologijų pagalba, kalbėdamas iš ekrano diskusijoje dalyvavo ir rašytojas Antanas Šileika.

Istorinė atmintis

Diskusijos moderatorius A.Švedas iš pradžių pateikė keletą pastabų lietuvių istorinę atmintį. Anot jo, lietuvių istorikas Adolfas Šapoka ir jo kolegos kurdami 1936 metais išleistą „Lietuvos istoriją“ padarė mūsų tautą savojo istorinio modelio įkaitais, todėl tam tikri prasminiai, emociniai stereotipai lietuvio istorinėje atmintyje egzistavo beveik visą XX amžių. Istorikas paminėjo tokius iki šiol galiojančius stereotipus: „Lietuva tai yra apgulta tvirtovė, kuri stovi tarp Rytų ir Vakarų“, „Visi tie amžiai, kuomet mes neturėjome valstybingumo, yra gėdos amžiai, arba nejaukumo amžiai, apie kuriuos mes nežinome kaip kalbėti arba turime užmiršti ir tylėti“, arba keliamas klausimas „Kas yra mūsų didieji priešai ir kas puola tą mūsų apgultą tvirtovę?“.

Paklausus Nerijaus Šepečio, ar yra kokių pokyčių „šapokinio“ modelio atžvilgiu, istorikas atsakė nemanąs, kad A.Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“ yra atgyvenusi, taip pat neteisinga sakyti, kad ji tebeveikia lietuvių istorinę sąmonę. Visų pirma reikėtų išsiaiškinti ar lietuvių galvose yra tvirti, aiškūs, rišlūs istoriniai vaizdiniai, tada galima bus aiškintis kokio jie pobūdžio.

Anot N.Šepečio, visi lietuvių vertybiniai sprendimai yra priimami remiantis dvejomis istorinėmis plotėmis – mitine pagoniška praeitimi ir 50 metų sovietinės patirties kartu su dabartiniais laikais. Todėl lietuvių istorinė atmintis turi tam tikrų spragų, kurias galima ištaisyti domintis istorija ir skaitant literatūrą.

Moderatoriui paprašius Sigito Parulskio pasisakyti tautinio identiteto klausimu, rašytojas savo kalbą pradėjo ironiškai pajuokaudamas: „Kaip istorikas sakė – po Vytauto tuštuma….paskui staiga nepriklausomybė“. S.Parulskis akcentavo, kad jis į lietuvių istoriją visada žvelgė per literatūrinę prizmę, kadangi esąs filologas. Todėl ir toje tuštumoje tarp Vytauto Didžiojo laikų ir sovietmečio jam visada egzistavo Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas. Todėl apie istorinius įvykius: Kosčiuškos sukilimą, ar 1863 metų sukilimą, lietuviai visada sužinodavo per knygas, kadangi kalba ir literatūra mūsų tautai visada buvo svarbūs, o kartais net apskritai atstodavo istoriją. Netgi Justinas Marcinkevičius savo kūriniuose mus mokė apie karalių Mindaugą ir Mažvydą.

O A.Švedo minėtą „apgultos tvirtovės“ stereotipą rašytojas aiškina tuo, kad Lietuva nuolat buvo apsuptyje tautų, kurios į ją kėsinosi, todėl normalu, kad į lietuvių tautos mentalitetą įaugo atsargumo, nepatiklumo jausmas.

Istorinės atminties tematiką plėtojo švedų režisierius Jonas Ochmanas. „Atminties tapatybė yra lipdoma visą laiką“, – įsitikinęs J.Ochmanas. Anot jo, net ir po visų Rytų Europos revoliucijų XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, laisvė nebuvo visiškai pasiekta. „Laisvės projektas taip ir neįvyko valstybingumo prasme“, – pastebi švedas. Režisierius teigia, kad Lenkijoje žmonių istorine atmintimi ir tapatybės lipdymu rūpinamasi labiau. Varšuvos istorijos institute yra virš 1000 istorikų. Rezultate, lenkai dažnai Lietuvos istoriją išmano geriau nei patys lietuviai. Prieš 100 metų į istorinės atminties  buvo žiūrima rimčiau, todėl tai turėtų būti pavyzdys, kadangi lietuviai turi išties labai galingą, turtingą ir dramatišką istoriją. „Mes esame labai jauna tauta ir galime šiek tiek tuo naudotis, turime galimybių mokytis, galime būti smalsūs ir alkani“, – akcentavo S.Parulskis.

Istorijos santykis su menu

Anot A.Švedo, pasaulyje yra susiklostęs toks požiūris – istorija besivadovaujantis ir ją interpetuojantis menininkas yra laikomas taisyklių pažeidėju, o istorijos mokslininkas teisėtvarkos atstovu.

„Žmogaus tokia prigimtis, jam reikia tam tikrų vaizdinių, istorijų, įvaizdžių, herojų“-, teigia rašytojas S. Parulskis. Juk apie Žalgirio mūšį mes labai daug žinome iš Jano Mateikos garsiojo paveikslo, nors ten vaizduojama scena nėra konkretus įvykis ar faktas. Žmonės pažįsta istoriją per meną. Todėl mūsų kultūroje literatūra ir menas išties yra daug nuveikę. Iš dalies su tokiu rašytojo požiūriu sutinka ir istorikas N.Šepetys teigdamas, kad ir literatūroje yra „tam tikro pozityvo“. Tačiau jis įsitikinęs, kūrybinės pastangos šioje srityje nepadės, kadangi tautiškumą reikia žadinti taip, kaip tai buvo daroma XIX amžiaus pabaigoje, Sąjūdžio laikais. Lietuvius reikia nuolat žadinti, nes kitaip jie tiesiog užmiega

Jono Ochmano buvo paklausta ar išties lietuvių istorinė patirtis ir mintys gali būti įdomios Vakarų pasauliui. Režisierius teigia, kad aktualios ir įdomios istorinės medžiagos mes turime tikrai pakankamai, tačiau jis įvardija keletą problemų. Kalbėdamas šia tema J. Ochmanas užsiminė apie kritišką Lietuvos kino padėtį. Mūsų kine egzistuoja sąveikos nebuvimas, tai reiškia, kad kurdami istorinius filmus kūrėjai dažnai nebendradarbiauja su istorikais, trūksta išvystytų, įtraukiančių scenarijų. Todėl prieš užsiimant kūryba, reikėtų atlikti namų darbus. Politikas Mečys Laurinkus pritarė tokiam režisieriaus požiūriui sakydamas, kad yra kalbėjęs su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu, kuris teigia, kad televizijos eteryje nebūtų rodomi lėkšti, prasto turinio serialai, jeigu būtų siūloma gerų scenarijų rimtesne tematika.

Diskusijos metu ekranuose buvo galima išvysti ir rašytojo Antano Šileikos pasisakymus. Kadangi pats kūrėjas į pokalbį neatvyko, kalba buvo transliuojam ekrane. Užsienyje gyvenantis rašytojas teigia, kad gyvendamas svetur visada jautė egzistavimo problemą: „Aš visą laiką jaunystėje jaučiausi taip, lyg neegzistuočiau, nes tas kraštas neegzistavo ant žemėlapio. Aš ne tiek bandžiau atstatyti Lietuvą tiesiogiai dėl to, kad ji yra Lietuva, kiek siekiau atstatyti save. Aš turėjau pirma save sukurti, atrasti savo identitetą, todėl man reikėjo rašyti. Po to, kai buvo išleidžiamos knygos, atsirado ir pačios šalies egistencijos poreikis. Man pavyko sukurti save, o taip pat buvo sukurta ir Lietuva. Bet kokiu atveju, tautinio identiteto kūrimas yra viso gyvenimo darbas“.

Lietuvių tauta domina pasaulį

Netrukus dėmesys nukrypo į svarbiausią šio renginio viešnią Rūtą Šepetys, kuri į knygų mugę iš atvyko iš JAV. Žinoma, pagrindinis objektas buvo rašytojos debiutininis romanas „Tarp pilkų debesų“, kuris jau yra išverstas į 27 užsienio kalbas ir kuriuo domisi Holivudo kino režisieriai. A.Švedas akcentavo, kad knygoje nuolat nuskamba tas pats imperatyvas: išlikimas, tiesos išsaugojimas ir tos tiesos pasakojimas pasauliui. R.Šepetys buvo paklausta ar postmoderniai visuomenei „tiesa“ vis dar yra svarbus dalykas? Rašytoja teigia, kad būtent lietuvių tauta yra tiesos saugotojai. Jos nuomone, tiesos saugojimas yra esminis tautinio identiteto bruožas, nes nepaisant to, kad sovietai atėmė lietuvių kalbą ir vėliavą, jie neatėmė iš jų tautinės dvasios ir tapatybės.

„Manyčiau, kad mano knyga skaitytojus patraukė tuo, kad joje išryškinama žmogaus sielos galia ir išlikimo aspektai, kurie skaitytojus domina. Iš tiesų tai nėra nei mano knyga, nei mano istorija. Tai yra Lietuvos žmonių istorija. Tai, kaip Lietuva išsaugojo savo tautiškumą, yra herojiška pasaulio akivaizdoje ir tai iš tikrųjų įkvepia. Manau, kad mes visi trokštame būti tokie ištikimi savo tautiniam paveldui, kokie yra lietuviai“.

Kitas A.Švedo klausimas knygos autorei buvo susijęs su prieš tai diskutuota tema apie tai, kad lietuviai dažnai neatlieka savo namų darbų ir nemoka istorijų pateikti tokia forma, kuri būtų patraukli. Rašytoja įsitikinusi, kad sausų faktų, istorijos vadovėlių skaitymas žmonėms nesukelia emocijų, todėl jie ir neįsimena tų įvykių, nes jie yra tolimi ir nebylūs. Tačiau kai istorinis kontekstas romane yra pateikiamas su jausmais, personažais, siužetu, mums pradeda visa tai rūpėti, nes tai įgauna žmogišką prasmę, todėl įsigiliname ir į istorines apinkybes.

M.Laurinkus mano, kad autorės romanui patrauklumo suteikia ir tai, kad jame išvengta perdėto sentimentalumo. Netrūksta dramatizmo, tačiau išlaikytas tam tikras racionalus atstumas, kuris taip pat yra ir emocionalus, todėl šis romanas šiuolaikiniam skaitytojui yra priimtinas. Tačiau Rūta Šepetys atskleidė, kad to atstumo priežastis yra jos leidėjo darbas. Leidėjas liepė kūrinį redaguoti, pašalinant tam tikras kūrinio vietas, kurios yra per daug dramatiškos arba sentimentalios.

Rašytojos ateities planai

Romano „Tarp pilkų debesų“ autorė planuoja ir toliau rašyti knygas apie Lietuvos istoriją, kadangi pasaulis rimtai ja susidomėjo. Rūta Šepetys teigia gaunanti daugybę laiškų, raginančių toliau rašyti apie Lietuvos žmones. Ji norėtų ateityje rašyti romanus, paremtus tikromis žmonių istorijomis, kadangi jos knygų siužetai yra išgalvoti. „Tikrieji pasakojimai, žmonių pasakojimai yra patys svarbiausi. Todėl norėčiau tas istorijas įtraukti į savo knygų siužetus. Kuo daugiau tokių knygų bus išverstos į anglų kalbą, tuo paprasčiau bus užsienyje jas  naudoti edukaciniais tikslais“

Domina partizanų istorija

Trumpas pokalbis su Knygų mugėje sutikta romano „Tarp pilkų debesų“ autore Rūta Šepetys apie mūsų tautos identitetą, rašytojo įkvėpimą ir ateities perspektyvas:

Akivaizdu, kad Jūs didžiuojatės savo lietuviška kilme. Ar ir kiti Amerikos lietuviai už Atlanto taip pat žino savo šaknis ir puoselėja tradicijas?

Žinoma. Žodis didžiuotis yra labai santūrus pasakymas šiuo atveju. Amerikos lietuviams jų šaknys yra labai svarbios, todėl jie buriasi į grupes, kuriose puoselėja tautinių šokių tradicijas, maisto gamybą ir kitus kultūrinius aspektus. Lietuviai yra labai šilti, malonūs ir įkvepiantys žmonės.

JAV net yra pasakymas, kad jeigu esi lietuvis, visada esi arti namų, nes ši tauta laiko save viena bendra šeima. Žmonės per atstumą atpažįsta tautiečius. Prie manęs prieina nepažįstami ir sako, kad aš esu lietuvė. Tai yra nuostabu!

Teko girdėti, kad Jūsų romanas „Tarp pilkų debesų“ sukėlė Holivudo režisierių susidomėjimą. Kaip manote, ar Jūsų knyga galėtų kada nors persikelti į kino ekranus?

Aš labai tikiuosi. Tikiuosi dėl to, nes noriu, kad ši istorija paplistų plačiai per visą pasaulį. Todėl šiuo atveju kinas yra didžiulė jėga, kadangi jo dėka apie šią istoriją galėtų sužinoti daugiau žmonių. Tačiau mano svajonė būtų dirbti su lietuvių režisieriumi. Turite daug gerų kino režisierių!

Forume minėjote, kad ateityje ir toliau rašysite knygas lietuvių istorijos temas. Kokios temos be Sibiro tremtinių Jus dar domina?

Domina pabėgėliai, žmonės, kurie turėjo bėgti iš Lietuvos. Tai jau yra susiję ir su mano tėvo istorija. Aš taip pat suinteresuota ir partizanų tema, nes tai yra labai unikalus ir dramatiškas laikotarpis lietuvių istorijoje. Kai aš kalbu mokyklose, mokiniai, tiek jaunesnių, tiek vyresnių klasių, nuolat prašo manęs papasakoti apie miško brolius. Tai labiausiai juos dominanti istorija.

-Kokius lietuvių autorius mėgstate? Kurie iš jų Jums padarė įtaką kaip rašytojai?

Man didelę įtaką padarė Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knyga. Ši knyga man davė galybę medžiagos, be kurios aš nebūčiau galėjusi parašyti savo knygos. Įkvėpimo sėmiausi ir iš Barbaros Armonas romano „Palik ašaras Maskvoje“, kurį neseniai perleido.

Patalpinta: Rašiniai