Įėjusi į Knygos kino salę radau kampelį ant laiptų krašto ir ten įsitaisiusi laukiau diskusijos pradžios, dėl kurios tos salės sienas ramstė žmonės. Tarp žiūrovų buvo daug žurnalistų, fotografų ir operatorių, taip pat pasitempusių apsauginių, kurie prižiūrėjo tvarką. Pagaliau į sceną įžengė diskusijos moderatorius profesorius Egidijus Aleksandravičius, o paskui jį ir lauktieji pokalbio dalyviai, kuriems nuaidėjo garsūs publikos plojimai.

„Profesija: prezidentas“ – taip buvo apipavidalinta pokalbio tema. Su mugės tematika ji siejosi tik tuo, kad 2011-aisiais V.Adamkus yra išleidęs knygą „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, kurios buvo išspausdinta net 40 tūkst. egzempliorių, tačiau šioje mugėje į renginių meniu yra vis dažniau įtraukiama politinio, kultūrinio ir kitokio pobūdžio diskusijų. Ši buvo viena iš tokių – apie knygą buvo tik užsiminta. Abu kadenciją baigę prezidentai dalinosi savo patirtimi, savo prisiminimais ir požiūriu, koks žmogus gali būti prezidentu.

Netrūko šypsenų ir juoko nei iš diskusijos dalyvių, nei iš žiūrovų.

A.Kvašnevskis juokavo, kad išleidęs savo knygą V.Adamkus lyg iš naujo perrašė Lietuvos istoriją, o prezidentas dėkojo buvusiam Lenkijos vadovui už pagalbą ir paramą stojant į NATO, ES. Taip pat A.Kvašnevskis kalbėjo, ką jam reiškia būti prezidentu: jis nemano, kad tai yra profesija, tai – misija, pašaukimas. Ne noras būti prezidentu, o noras ką nors pakeisti šalyje, anot jo, turi būti svarbiausia. Į profesiją prezidentavimas panašus tuo, kad turi savo dienotvarkę, nustatytą atlyginimą. O buvimo prezidentu prioritetų schema turėtų būti tokia: misija – vizija – profesija. V.Adamkus taip pat nemano, kad tai profesija. Į dažnus jaunų žmonių klausimus, kaip tapti prezidentu, jis atsakyti negali. Reikia neštis įvairiausių atsakomybių ant savo pečių. „Taip, kaip negali išmokti demokratijos iš knygų, taip ir būti prezidentu. Tokius dalykus reikia pajausti“, – sako buvęs Lietuvos vadovas.

Diskusijos metu abu prezidentai dalijosi patirtimi, ką reiškia atlikti tokias atsakingas pareigas. Nors į moderatoriaus užduotus klausimus buvę valstybių vadovai atsakinėjo gana glaustai, tačiau ne kiekvieną dieną pasitaiko galimybė išgirsti tuos atsakymus iš pirmų lūpų. V.Adamkus apie privatumą: „Tą sekundę, kai uždedi ranką ant konstitucijos, privatumas baigiasi. Ir tai viso gyvenimo sprendimas. Jis lydi tave iki tol, kol užmerki akis. Visą laiką reikia saugotis: su kuo šnekiesi, ką sakai, su kuo bendradarbiauji“. Iš tikrųjų, gana ironiška buvo klausytis tokių žodžių jam sėdint scenoje ir šnekant į mikrofoną. Baigęs kadenciją prezidentas ir toliau važinėja į panašius renginius ir konferencijas. Dar pokalbio pradžioje į sceną išėjusi renginio prižiūrėtoja perspėjo: autografai dalinami nebus – abu pašnekovai po diskusijos iš karto važiuos į kitą susitikimą.

Taigi, privatumas tapus prezidentu išnyksta visam gyvenimui. Nusikratoma tik pagrindinių pareigų ir atsakomybių, kurios, anot buvusių prezidentų, dar ilgą laiką po kadencijos slegia galvos smegenis. „Būti buvusiu prezidentu – laisvė ir kankynė. Sudėtinga rasti pusiausvyrą, atsikratyti bereikalingų minčių ir problemų, kurios jau nebe tavo valioje“, – pasakojo A.Kvašnevskis. Jam atrodo, kad dabar yra labai mažai politikų, turinčių vizijas, visi tik lenda į televiziją (angliškai: „There are no politicians with vision, just those, whose on television“). O V.Adamkus dieną prieš savo kadencijos pabaigą svarstė: „Ką aš veiksiu kitą rytą?“. Tačiau darbotvarkė mažai tepakito. Jis keliasi anksti ryte ir eina dirbti į savo kabinetą. Darbų pobūdis kiek pasikeitė, tačiau  abu buvę šalies vadovai yra pakankamai užimti: dažnai dalyvauja įvairiose konferencijose, susirinkimuose.

Kad ir kaip, rodės, nuoširdžiai kalbėjo abu buvę šalies vadovai, kad ir kiek šypsenų jie skleidė publikai, išėjusi aš pagalvojau: „Tai ką visgi veikia prezidentai?“. Teoriškai lyg ir žinau, kokias pareigas jie atlieka, suprantu, kokia jų funkcija, bet per šį neeilinį susitikimą man nepavyko išsiaiškinti, kaip jie tą daro, kaip visur spėja, kaip viskam atlikti atranda talentą ir tą mistišką pašaukimą, apie kurį jie tiek laiko šnekėjo? Atrodo, iškilo dar daugiau klausimų, norėjosi į viską labiau įsigilinti, tačiau net baigę kadenciją du buvę prezidentai turėjo judėti toliau. Toliau, vykdyti savo, lyg ir jau jiems nepriklausančių, pareigų.