Nacionalinėje dailės galerijoje įsikūrė „Didelė šalis“
Kovo 9 d. „Nacionalinė dailės galerija“ pakvietė lankytojus į žymaus lenkų menininko Michał Budny parodą „Didelė šalis“, kurioje pristatomi šeši instaliacinio pobūdžio kūriniai. Paroda veiks iki balandžio 29 d., tad norintys dar tikrai spės apsilankyti. Tačiau ar daugelis žino, kad šios parodos organizavimas užtruko net keletą metų? Norėdamas pažvelgti į organizacinę parodos pusę kalbinu jau ne vieną vertingą parodą suorganizavusią „Nacionalinės dailės galerijos“ kuratorę Eglę Mikalajūnę.
Koks buvo pirminis šios parodos impulsas? Kodėl nusprendėte pakviesti būtent Michał Budny?
Idėja pakviesti Michał Budny kilo beieškant autoriaus, kurio kūryba galėtų sukurti santykį su „Nacionalinės dailės galerijos“ erdve, pastatu, kuris išties įdomus ir atkreipia žmonių dėmesį. Galerijoje jau yra buvę parodų, kurios turėjo ryšį su pastatu: tai paroda „Našlaičiai“, kurioje buvo rodyta „Revoliucijos muziejaus“ autoriaus Gedimino Baravyko kūryba arba paroda „Modernizacija“ – galerija tuomet buvo didžiausias parodos eksponatas. Tačiau tai buvo grynai konceptualūs ryšiai, istorinės sąsajos. O man norėjosi kūrinių, kurie nebūtų susiję su pastatu istoriškai, bet atrastų tiesioginį, estetinį ir kartu konceptualų santykį. Michał Budny kūriniai. visų pirma, savo minimalia estetine forma turėjo sąšaukų su pastato architektūra, antra, menininkas visuomet labai jautriai reaguoja į erdvę, kurioje instaliuoja kūrinius, trečia, patys kūriniai yra dažnai inspiruoti mus supančios architektūros. Manau, šie lūkesčiai buvo išpildyti, nors, dauguma eksponuojamų kūrinių nėra specialiai sukurti galerijos erdvei, tačiau ryšys su ja atsiranda tiek estetine, tiek turinio prasme.
Kaip jūs pati atradote Michał Budny? Kada pirmą kartą išgirdote apie šį menininką?
2009 m. Varšuvos šiuolaikinio meno centre „Zamek Ujazdowski“ vyko personalinė Michał Budny paroda. Ten pirmą kartą ir pamačiau jo kūrybą, kuri man paliko didelį įspūdį. Vėliau, ieškant idėjų parodai „Nacionalinei dailės galerijai“, prisiminiau šį menininką.
Parodoje pristatomi 6 kūriniai. Ar autorius pats juos atrinko, ar Jūs turėjote lūkesčių ir pageidavimų?
Aš autoriui pasiūliau rinktis erdves iš visų aukštų vestibiulių ir mažąją salę, iš kurių jis pasirinko mažąją salę ir pirmojo aukšto vestibiulį. Vestibiulius siūliau tikėdamasi, kaip jau minėjau, įdomesnio santykio su aplinka. Kokius kūrinius instaliuoti šiuose erdvėse, autorius nusprendė pats. Dėl keletos kūrinių laiko bėgyje buvo apsigalvota: iš pradžių vietoje „Didelės šalies“ turėjo būti kitas kūrinys, tačiau vėliaus autorius nusprendė eksponuoti šį, nesenai sukurtą kūrinį ir netgi pavadinti jo vardu visą parodą.
Kiek laiko užtruko suorganizuoti parodą Lietuvoje? Ar teko susidurti su kokiais sunkumais?
Mintis kilo gal prieš kelis metus. Prieš metus gavome sutikimą iš Lenkijos instituto dėl paramos. Pats Michał Budny apžiūrėti galerijos atvažiavo šių metų liepos pabaigoje. Na, o nuo rudens pradėjome intensyviau ruoštis parodai. Su sunkumais praktiškai nesusidūrėme. Tiek menininkas, tiek Lenkijos institutas buvo labai geranoriški ir svarbu paminėti, kad be Lenkijos instituto paramos ši paroda įvykti būtų negalėjusi.
Ar parodos lankytojas turėtų specialiai pasiruošti, nusiteikti šiai parodai ir susipažinti su ankstesne autoriaus kūryba?
Manau, galimi keli variantai. Tai priklauso nuo žmogaus žinių, lūkesčių, įpročių ir t.t. Turbūt ne taip dažnai žmonės skaito apie menininkus prieš eidami į parodą. Galbūt atvirkščiai – jei žmogų sudomina, tai ką pamatė parodoje, jis norės pasidomėti daugiau, pamatyti kitų kūrinių ar sužinoti autoriaus mintis apie tai. Tam, kad žmonėms būtų lengviau suvokti parodą, išleidome lankstinuką su trumpu menininko kūrybos ir parodos pristatymu. Tekstas jame duoda pagrindines gaires, nuo kurių galima atsispirti ir ieškoti sau aktualios interpretacijos.
Ar įmanoma autorių Michał Budny priskirti vienai ar kitai meno krypčiai? Ar net neverta bandyti įrėminti jo kūrybą?
Šiuolaikiniame mene apskritai gana sudėtinga išskirti aiškias kryptis. Menininko kūryba gali priminti kai kurias klasikinio modernizmo kryptis – minimalizmą. Tačiau kartu nuo jo nutolsta įvariais aspektais: jo kūriniai nėra vien formos ieškojimas kaip modernizme ar siekis atkreipti dėmesį į kūrinius supančią fizinę erdvę kaip minimalizme. Sakyčiau, tai yra kasdienybei artimesnis menas, kažkuria prasme netgi intymesnis. Menininkas dažnai naudoja medžiagas, kurios mus supa kasdieniame gyvenime, jo kūriniai apeliuoja į būsenas, su kuriomis susiduria visi žmonės.
Michał Budny kūrybai būdingas minimalizmas ir tikrai ne formos ar jų tikslumas. Kam menininkas teikia prioritetą?
Menininkas sako, kad šis jo kūrybos etapas skiriasi nuo ankstesniųjų. Dar prieš kelis metus kurtame mene jam buvo labai svarbi precizika. Dabar jis to atsisako, suteikdamas galimybę kūriniams kisti ir formuotis patiems. Tarkime, eksponatas „Didelė šalis“ laikui bėgant transformavosi: dabar jis rodomas antrą kartą ir jau atrodo kitaip nei pirmąjį. Perveždamas kūrinius menininkas jų nesaugo, leidžia jiems aptrupėti ir pan. Vėliau kūrinį perdažo, pataiso, taigi, kūrinys visą laiką yra šiek tiek kitoks, nulemtas atsitiktinumo. Taigi, forma yra svarbi, tačiau kaip mediumas perteikti tam tikrą idėją.
Ar jau teko girdėti parodos vertinimų?
Per parodos atidarymą teko kalbėtis su skirtingais žmonėmis – nuomonės labai įvairios. Vieniems paroda palieka estetišką įspūdį, kiti randa sau aktualius turinio dalykus. Kai kurie interpretuoja kūrinius labiau psichologiškai, kai kurie randa politinių, visuomenei aktualių prasmių. Buvo ir skeptiškai nusiteikusių žmonių – kai kuriems kūriniai nesuprantami, kai kuriems atrodo nešiuolaikiški, neatnešantys nieko naujo. Sunku pasakyti, kas lemia tokias nuomones, nes tarp lankytojų, kuriems paroda patiko, buvo ir su šiuolaikiniu menu gerai nesusipažinusių žmonių, ir profesionalų, ir atvirkščiai.