Lietuvos sąsajos su Egiptu ir siekis susigrąžinti prarastąjį kultūros paveldą
Kodėl Lietuva ir Egiptas? Kokių paskatų vedini ten keliavo lietuviai? Ką jie tyrinėjo? Ko ieškojo? Būtent į šiuos klausimus atsako Aldonos Snitkuvienės monografija ,,Lietuva ir Senovės Egiptas XVI a. pab. – XXI a. prad.: keliautojų, kolekcininkų ir mokslininkų pėdsakais‘‘, kuri apibūdinama kaip detektyvinė istorija ir kelionių aprašymas bei yra laikoma nepaprastai intriguojančia istorine knyga.
Lietuviai keliavo į Egiptą vedini noro pamatyti šį egzotinį kraštą, taip pat ieškodami gydomųjų priemonių. Verslininkai atvykdavo pirkti žirgų, menininkai – ieškodami įkvėpimo, archeologai – siekdami atrasti ką nors įdomaus, vertingo. Knygoje aprašytos istorijos kaip archeologiniai atradimai buvo gabenami į Lietuvą bei tapo privačiomis kolekcijomis ar atiteko muziejams. Ši knyga – Lietuvos ir viso pasaulio istorikų, muziejininkų didžiausias turtas, kadangi Aldona Sitkuvienė sudarė išsamų visų Lietuvos muziejuose saugomų Egipto eksponatų katalogą. Knygoje gausu iliustracijų, kelionių aprašymų, įdomių istorijų. Taip pat analizuojama, kokios įtakos Lietuvos menininkų darbams turėjo Egipto kultūra.
Autorė save pristatė kaip nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoją – muziejininkę ir apgailestavo, kad jos specialybės specifika daugeliui žmonių nėra aiški. Jos teigimu, dauguma įsivaizduoja, kad muziejininkai sėdi, nieko neveikia ir gauna atlyginimą, nors darbas iš tiesų yra labai įdomus, supažindinantis. Būtent noras pažinti Egiptą paskatino muziejininkę domėtis šia šalimi ir visas žinias ,,suguldyti‘‘ į knygą. Jau nuo seno į Egiptą, kuris nepaprastai traukia savo egzotiniu kraštovaizdžiu, keliavo europiečiai, o lietuviai nuo jų nė kiek neatsiliko. Keliavo piligrimai, misionieriai, medikai, verslininkai, kiti važiavo gydytis sveikatos: Egipto klimatas labai tiko gydant plaučių ligas.
Iš visų keliavusiųjų išskiriamos kelios ryškesnės asmenybės. Vienas jų – kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kuris kaip piligrimas tiesiai iš Jeruzalės atvyko į Egiptą ir čia praleido du mėnesius. 1601 metais išleido knygą lotynų kalba, kurioje išsamiai aprašė savo išvyką. Kelionės aprašymai buvo labai skaitomi, jais naudojosi keleiviai, vykę į Egiptą ateinančius 200 metų. Knyga buvo išversta į prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių, lietuvių ir baltarusių kalbas. Kunigaikštis turėjo svajonę savo dvare šalia vakarietškosios kultūros meno rinkinių turėti senovės Egipto senienų, tačiau jai nebuvo lemta išsipildyti, kadangi visa senienų kolekcija buvo paskandinta jūroje.
Grafas Mykolas Tiškevičius – vienintelis, kuris savo kelionės metu, 1861 – 1862 metų žiemą, atliko archeologinius kasinėjimus. Kelionės dienoraštį sudėjo knygoje, kurią parašė lenkų kalba. Grafas sukaupė 800 senienų rinkinį. Pačią vertingiausią savo rinkinio dalį jis padovanojo Luvro muziejui, kuriame šiuo metu bent trečdalis jo dovanotų senienų vis dar tebeeksponuojamos. 250 radinių buvo padovanoti Vilniaus senienų muziejui, tačiau išliko tik 22 vienetai. Mykolas Tiškevičius taip pat nepamiršo savo giminaičių: Konstantino Tiškevičiaus, gyvenančio Loiske, ir Benedikto Emanuelio, gyvenančio Raudondvaryje, prie Kauno. Šie giminaičių rinkiniai ėjo iš kartos į kartą, kol galop atiteko muziejams.
Patį didžiausią rinkinį turi nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – 83 senienos, kurios eksponuojamos nuolatinėje ekspozicijoje. 36 eksponatus muziejus paskolino ir jie šiuo metu eksponuojami Varšuvos valstybinio archeologinio muziejaus parodoje, skirtoje 150 – osioms M. Tiškevičiaus vykdytų kasinėjimų Egipte metinėms. Ši data – tai lenkų – lietuvių archeologinių kasinėjimų pradžia Egipte. Dvi iš Vilniaus senienų senienų muziejui dovanotų ekspozicijų yra vaikų mumijos, kiti eksponatai yra nedidukai amuletai, skulptūrėlės. Tuometinio Leningrado egiptologai, apžiūrėję mumijas nustatė, kad jos datuojamos pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą, tačiau padarius rentgeno nuotrauką paaiškėjo, kad tai puikiai atlikti falsifikatai, tačiau tik išoriškai, nes mumijos neturėjo skeletų. Nors tai klastotės, tačiau jos visvien yra įgijusios muziejinę vertę kaip XIX a. vid. Egipto dirbtuvių rankdarbiai.
Vienintelė Lietuvos egiptologė, kurią išskiria autorė – Marija Rudzinskaitė – Arcimavičienė. XX a. antrajame dešimtmetyje studijavo ir Maskvos imperatoriškajame universitete, ir aukštuosiuose moterų kursuose, kuriems vadovavo garsus rusų egiptologas Borisas Turajavas. Baigusi studijas grįžo į Kauną, kur buvo pakviesta dėstyti 1922 metais įsteigtame Lietuvos universitete. Tais pačiais metais jos iniciatyva pradėtos skaityti visuotinės istorijos ir egiptologijos bei hieroglifų istorijos paskaitos. M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė rinko kolekciją su mintimi, kad visi radiniai bus skirti praktiniams studentų darbams, nes reikėjo iš kažko mokytis skaityti hieroglifų raštus. 1932 metais išleido žodynėlį ,,Egipto hieroglifai‘‘. Iš Egipto parsigabenusi mumiją, ją porą metų laikė dažnai keičiamuose nuomojamuose kambarėliuose, nes kai savininkai sužinodavo apie mumiją, tuoj pat paprašydavo jos išssikraustyti. Taip ji keitė savo gyvenamąją vietą tol, kol M. K. Čiurlionio galerijoje atsirado vietos mumijai eksponuoti.
Knygos autorė A. Snitkuvienė taip pat pristatė knygoje aprašomas Egipto kultūros apraiškas Lietuvos mene. Pirmoji piramidė buvo pavaizduota 1564 metais, kurių iliustracijas dailininkai darydavo pagal keliautojų pasakojimus. Lietuvoje taip pat daug yra piramidės formos architektūrinių statinių, o teatre galima pastebėti egiptietiškos kultūros ženklų – scenografijų ir kostiumų.
Knygos recenzentas profesorius Antanas Andrijauskas, kuris galutinį knygos variantą pamatė tik pristatymo dieną, prisipažino, kad knygos leidimas kainavo daug vargo, tačiau teigė, kad svarbiausia – rezultatas. Daugelis labai reikšmingų su orientalistikos, egiptologijos ir kitų kultūros sričių istorijos eksponatų, kurie siejasi su milžinišku LDK kultūros paveldu tapo ne mūsų, o lenkų, rusų, vokiečių ir kitų kultūrų nuosavybe, todėl kultūros tyrinėtojas tikisi, kad mūsų istorijos faktai bei kultūrinis palikimas kada nors grįš į Lietuvą, išliks mūsų kultūrinėje atmintyje. Profesoriaus teigimu, Lietuvos civilizacija perėjo visas pagrindines civilizacijos raidos fazes iki klestėjimo, tačiau nesugebėjo jo išvystyti. Staigus Lietuvos žemių nykimas, intelektualių žmonių mažėjimas stipriai atsiliepė mūsų istorijai. Vis dėlto profesorius A. Andrijauskas patenkintas tuo, kad ne viskas yra išgrobstyta bei tikisi inteligentijos suvokimo, kad reikia giliau žvelgti į savo Tėvynę, į savo pareigą išsaugoti kultūros paveldą bei kruopščiu, atsakingu ir sunkiu darbu ,,plyta prie plytos‘‘ dėti labai svarbius dalykus į mūsų kultūrą.