Įkvėpta kasdienybės
Šiuolaikinėje visuomenėje susiformavęs požiūris, jog menininkas – laisvas paukštis. Įkvėpimo jis ieško keliaudamas po pasaulį, linksmindamasis, nuolatos susipažindamas su naujais žmonėmis ir visomis išgalėmis vengdamas rutinos dažnai pasiduoda nenuspėjamam bohemiškam gyvenimui. Laura Sintija Černiauskaitė kitokia. Į Knygų mugę vasario 26 d. ji atskubėjo savo jauniausiąją atžalą supuodama vežimėlyje ir knygos „Medaus mėnuo“ pristatymo metu nuolatos klausėsi, ar nesigirdi vaiko verksmo. Septintojoje savo knygoje rašytoja pasakoja jaunos, vienišos, į krizės spąstus papuolusios moters istoriją, kuriai žavingumo suteikia netikėtai į gyvenimą pasibeldusi meilė. Su rašytoja L. S. Černiauskaite kalbėjomės apie naująją knygą, joje paliečiamas temas ir kūrybą.
Kiekvienas menininkas turi savo mūzą. Kokia Jūsiškė?
Mano mūza yra kasdienybė su visais lygmenimis ir visomis paslaptimis. Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad kasdienybė yra trancendentiška.
Reikia tik išmokti pakelti viršutinį kasdienybės sluoksnį ir atrasti, kas yra už jo. O ten tai jau gylių gyliai…
Kokia aplinka Jums yra palanki kurti? Kodėl?
Bet kokia. Svarbu, kad būtų popierius ir rašymo priemonė.
Kiek laiko užtrukote, kol parašėte knygą „Medaus mėnuo“?
Dvejus metus.
Kodėl ši knyga pristatoma šiandien – Šeimos dieną?
Nežinau, tai lėmė organizatoriai. Nežinau, ar čia yra kokia nors paslėpta mintis, ar ne. Gal tiesiog taip buvo patogiau.
Kokia šeimos svarba Jūsų gyvenime?
Kai turi tris vaikus, tai didžiulė. Tai yra mano užnugaris ir visas gyvenimas.
Knygos anotacijoje rašoma, kad pagrindinė knygos veikėja – jauna vieniša moteris. Ar vienatvė Jums pažįstamas jausmas?
Taip, manau, kad kiekvienam žmogui tai yra pažįstamas jausmas. Vieni su vienatve susidraugauja ir randa joje atgaivą, o kiti nuo jos bėga.
Jūs susidraugavote ar pabėgote?
Man vienatvė – tai baltas apsnigtas miškas, kuriame gali eiti ir eiti kilometrų kilometrus vienas ir jaustis laimingas.
Jums vienatvė asocijuojasi su laime?
Iš dalies taip… Bet tik iš dalies.
Romano pagrindinė veikėja išgyvena krizę. Kokia ta krizė ir ar tai gali būti aktualu kiekvienai moteriai?
Manau, kad tai aktualu kiekvienam žmogui. Tai yra krizė, kai žmogus nebesupranta, kas jis yra, kas jam svarbu, ką jis nori daryti gyvenime…
Mano moteris rašo disertaciją ir niekaip negali jos užbaigti, nes vis abejoja, ar jai tai svarbu, ar ji yra savo vietoje, ar ji mokosi tai, ką nori mokytis… Galbūt jos vieta visiškai kitur.
Knygoje „Medaus mėnuo“ meilė išgelbsti griūvantį pagrindinės veikėjos gyvenimą, atneša į jį šviesių spalvų. Kokį vaidmenį meilė vaidina Jūsų gyvenime?
Meilė man asocijuojasi su saulės šviesa ir šiluma. Galbūt banalu, bet kai myli, tai visas sušyli, įkaisti ir žmonės nori prie tavęs būti. Meilė man yra kažkas labai saulėto.
Ar knygos siužetas gimė iš asmeninio patyrimo?
Ne visai. Galbūt iš giluminio asmeninio patyrimo, kuris nėra susijęs su konkrečiomis aplinkybemis ar įvykiais. Įvykių iš mano gyvenimo ten tikrai nerasite.
Kam rekomenduotumėte perskaityti šią knygą? Kodėl?
Visiems, nes aš esu autorė ir turiu rekomenduoti savo knygą. (juokiasi)
Rašytojui visuomet sunku į pasaulį išleisti naują kūrinį. Dažnai atrodo, kad idėja lieka neišpildyta, o galutinio varianto tikėtasi visai kitokio. Nors knygos „Medaus mėnuo“ pristatyme dalyvavusios rašytoja Vanda Juknaitė, literatūros kritikė Jūratė Sprindytė ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorė Janina Riškutė negailėjo gražių žodžių naujajam L. S. Černiauskaitės darbui, knygos autorė save vertina kritiškai, sako, jog supranta, ką jaučia kompozitoriai, dailininkai ir visi kiti menininkai naikindami, plėšydami, degindami savo kūrinius. „Balansuoju ties riba sunaikint ar nesunaikint ir kažkaip nesunaikinu…“ – šypsodamasi prisipažino autorė.
„Laura Sintija Černiauskaitė yra ištobulintų juslių rašytoja“, – vertindama knygą teigė J.Sprindytė. Literatūros kritikė jaunąją rašytoją palygino su stirna sniege, kuri jaučia ir uodžia žalią žolę po sniegu.