Į ekonominį raštingumą – neįprastu keliu
Pinigų muziejus – vienas moderniausių Lietuvoje. Gausaus technika ir niekur neregėtais eksponatais muziejaus paskirtis, pasak vedėjo istoriko Vidmanto Laurinavičiaus, skatinti žmonių ekonominį raštingumą. „Kas iš gatvėje sutiktų žmonių pasakytų Lietuvos banko ir komercinių bankų skirtumus?“, – sako V. Laurinavičius.
„Pamatyk. Atrask. Tyrinėk“
Toks Vilniuje, Totorių gatvėje, įsikūrusio ir pinigų istoriją globojančio muziejaus šūkis. Informacinė sistema čia pritaikyta pagal žmogaus poreikius. Tiek atvykę apsižvalgyti, tiek atvykę tyrinėti ras norimą informaciją.
„Mūsų muziejaus informacinė sistema pritaikyta taip, kad žmogui nebūtų per prievartą brukama žinia iš įvairių laikotarpių. Jei tu nori susigaudyti kontekste tik užmetęs vieną akį į eksponatus, tai kam tau skaityti visą varginantį 300 žodžių tekstą, kaip yra įprasta kitur? Stambiomis raidėmis stenduose mes esame užrašę pagrindinę mintį, kuri viską paaiškina“, – sako Vidmantas Laurinavičius.
Nuo gintaro iki gugolo
Cokoliniame aukšte nuo Antikos iki dabartinių laikų sukaupti pinigai kelią susižavėjimą, kaip ir jų pateikimas – modernu, šviežia, įdomu. Apatinėje salėje vaizduojamas kelias nuo akmenų, kaip pinigo, iki banko kortelių, paaiškinama dabar nenaudojamų piniginių vienetų – dinarų, talerių, grašių – vertė, parodoma kaip buvo gaminami pinigai XV, XVII amžiuje ir dabartiniais laikais. Netgi yra proga išbandyti savo jėgas keliant vario, aukso ir sidabro luitus, o taip pat sužinoti, kiek kainuotumėte, jei būtumėte tikro aukso grynuolis.
Bet tai dar ne viskas – toje pačioje salėje eksponuojami padirbti pinigai, dekoracijoms naudojamos monetos bei gugolas – vienetas su šimtu nulių arba dešimt šimtajame laipsnyje, dažniausiai naudojamas išreikšti nepaprastai didelei reikšmei.
Cokoliniame aukšte galima išvysti ir parodą „Prarastųjų vertybių sugrįžimas“. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990–1992 m., Lietuvos bankas, siekdamas panaudoti nuvertėjančius rublius, iš juvelyrinių dirbinių parduotuvių ir buitinių paslaugų įmonių nupirko tauriųjų metalų dirbinius. Buvo įsigyta beveik 21 kilogramas aukso ir 198 kilogramai sidabro. Čia pristatomi 240 Lietuvos, Rusijos ir kitų šalių sidabro dirbiniai – šakutės, lėkštės, žvakidės, dėžutės, šaukšteliai, – pagaminti nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. antrosios pusės.
Šioje parodoje eksponuojamas ir kiek kitokiu būdu gautas juvelyrinis dirbinys – auksinis laikrodis. Jį Rusijos Kalugos miesto gyventojas Jevgenijus Nikolajevas Lietuvai padovanojo 1990 m. vykdytos ekonominės blokados metu, norėdamas paremti lietuvių tautą ir protestuodamas prieš sovietų vykdomą politiką. Šį laikrodį J. Nikolajevui paliko tėtis, viešėjęs mūsų šalyje.
Ką su pinigais bendro turi M. K Čiurlionis?
Pirmajame aukšte eksponatai dar įdomesni. Čia ir asmeninis Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko skambutis, bankininkystės bei pinigų istorija Lietuvoje, niekur nematyta Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu papuošta 1000 Lt kupiūra, lietuviški eurai ir seniai išnykę Žemaitės, Valančiaus bei Jablonskio veidai.
Pinigų muziejaus vedėjo Vidmanto Laurinavičiaus pasiteiravome, kodėl buvo atsisakyta 1, 2 ir 5 Lt vertės popierinių pinigų. Jo teigimu, naudoti metalines litų monetas yra ekonomiškiau nei popierinius banknotus. „Jie buvo labai dažnai naudojami, todėl labai greitai dėvėjosi ir plyšo, o jei pažeisti negrįžtamai – reikia naikinti, o bankas turi pateikti į jų vietą naujus. Negrįžtamai sugadintų banknotų buvo sunaikinta tonomis, o juos pagaminti – brangus procesas, todėl dabar naudojame monetas“ , – teigia V. Laurinavičius.
Tiesa, į rinką išleistos monetos greitai galėjo būti pakeistos kitomis. Lietuviški eurai, pasak Vidmanto Laurinavičiaus, čia eksponuojami nuo tada, kai Lietuvai trūko vos vieno žingsnio iki euro įsivedimo. „Trūko, galime sakyti, tik vienos dalies „po kablelio“. Buvo nupirktos specialios mašinos eurų monetoms gaminti, Lietuvos bankas paskelbė projekto konkursą nacionaliniai euro pusei (viena pinigo pusė bendra, kita – nacionalinė. – red. past.) sukurti, buvo nukaldinti ir technologiniai lietuviškų eurų pavyzdžiai“, – teigia V. Laurinavičius.
Be šių eksponatų, pirmajame aukšte galima pasimėgauti net ir didžiausio IT specialisto burną praversiančiu milžinišku skystųjų kristalų ekranu, kuriame beveik 200 valstybių geografiniai, geopolitiniai ir ekonominiai duomenys, tokie kaip valdymo forma, gyventojų skaičius, sostinė, nedarbo lygis, infliacija, piniginis vienetas.
Ekspozicijos gale – interaktyviems žaidimams, pasakojimams ir netgi testams, kuriuose už sėkmingą pasirodymą galima laimėti ir unikalią kupiūrą su savo veido atvaizdu, skirta įranga, įspūdinga nuo Liublino Unijos iki Lietuvos nepriklausomybės sukauptų piniginių vienetų bei Lietuvoje nukaltų proginių monetų paroda.
Į muziejų – nemokamai
Gausiame įvairios technikos, inovacijų, įdomių detalių bei žaidimų muziejuje, kurio dizainas sukurtas remiantis ovalia monetos forma, atvykti galima nemokamai.
Vidmanto Laurinavičiaus teigimu, Pinigų muziejui nėra esmės imti pinigų iš lankytojų, nes naudą, kurią jie čia gali gauti – pinigais neįvertinama. „Neimdami pinigų mes kartu siekiame pakviesti daugiau lankytojų, kurie galbūt susidomės ekonomika, finansais, pradės domėtis investicijomis. Vėliau gal jie pradės dirbti Lietuvos labui, kelti šalies ekonomiką. Mūsų tikslas pakelti ekonominį žmonių raštingumą. Be to, mes išsilaikome iš Lietuvos banko, kuris uždirba lėšas investuodamas valstybės turtą (maždaug 22 milijardų Lt. – red. past.) į kitų valstybių vertybinius popierius arba kitą likvidų turtą“, – teigia muziejaus vedėjas.
Vidmantas Laurinavičius viliasi, kad Pinigų muziejaus inovacijos padės jaunuoliams geriau pažinti ekonominius procesus: „Ateidamas čia, jis būna supažindintas su pinigais, jų gaminimo ir sklaidos sistemomis. Vaikas žaisdamas žaidimus mokosi suprasti pinigų vertę, keldamas aukso, vario ir sidabro luitus ne tik išmėgina savo jėgas. Jis realiai suvokia ir fizikos dėsnius. Dauguma galvoja, jog muziejuose negali būti pramogų. Tai nėra teisinga. Svarbu, kad tos pramogos lavintų žmogų, padėtų jam geriau suprasti praeitį, o kartu ir šiandien vykstančius visuomenės gyvenimo procesus.“
