Donorystė: iššūkiai, viltys, išgyvenimai
Įkyrūs saulės spinduliai bučiavo veidą ir dar labiau skaudino akis. Po vakarykštės Lietuvos futbolo rinktinės pergalės sukelto siautulio ištuštėjusi Kauno Laisvės alėja priminė ramybės oazę, o švelnus pavasarinis vėjas sklaidė ant galvos likusius paskutinius plaukus. Praėjusio pergalingo kvaitulio liekanos vertė pailsėti ir į Nemuno vandenį įmerkti nepatogių inkariukų nutrintas pėdas. Kulniuodamas pagrindine Kauno pėsčiųjų trasa ir skaičiuodamas šaligatvio plyteles, išgirdau moterišką balsą:
Pirmoji pasaulyje organo transplantacija įvyko 1954-ųjų gruodį, kai Richardui Herrickui buvo transplantuotas jo dvynio brolio Ronaldo inkstas. Francis A. Countway Library of Medicine archyvo nuotr. – Laba diena.
– Ne, ačiū, nenoriu nieko pirkti ar kur dalyvauti, – nespėjęs išgirsti, ko ji norinti, atkirtau aš.
– Bet gal išklausysite. Mes norime jums papasakoti apie organų donorystę, transplantaciją ir jos svarbą.
Man, žurnalistiką studijuojančiam jaunuoliui, pasirodė visiškai nesuprantama praleisti progą prikimšti galvą kažkuo daugiau nei paskaitų medžiaga ar televizinė propaganda. Mergina, pasirodo, dalyvauja asociacijos „Donorystė“ veikloje. Tokius, nieko arba mažai apie organų dovanojimą žinančius prašalaičius kaip aš, ji supažindina su donoryste ir siūlo donoro kortelę. Turėdamas ją, gali tapti donoru, kuris po mirties suteiks viltį net septyniems žmonėms.
Daugiau skaitykite šiame leidinyje.
