Ar pasaka yra kaip gyvenimas?

R. Žumbakienė: Pasaka – tai atpalaiduojantis momentas. Juk sakoma, kad kai nieko nebelieka, dar turi muziką ir pasakas. Frazė „papasakosiu tau pasaką“ sukuria nepaprastą nuotaiką, laukimą kažko ypatingo, bet kartu ir kasdieniško. Pasakas norisi klausyti iki galo, laukti jos pabaigos, kol veikėjas įveiks jį užgriuvusias problemas.

R. Jurgaitis: Pasakos yra tai, ko norėtum, kad būtų, o štai žiniasklaidos pasakojimai – tai, ko nenorėtum, kad būtų.

I. Bumblauskienė: Pasaka suteikia viltį, kad viskas baigsis gražiai, gyvensi turtingai. Pasaka yra stebuklas, to stebuklo laukimas, tikėjimas juo.

Kuo pasaka skiriasi nuo pasakojimo? Kas tampa pasakomis iš to, ką mes pasakojame kasdien?

E. Šeputytė – Vaitulevičienė: Man asmeniškai pasaka skiriasi tuo, kad ji kitaip nei pasakojimas yra daugiasluoksnė. Joje yra ne tik turinys, bet ir emociniai išgyvenimai, gilesnė prasmė, kuri jaučiama intuityviai. O štai pasakojimai man lyg netikri Kalėdų seneliai – nors jie ir netikri – vis tiek sukuria gerą nuotaiką, bet vaikas jaučia, kur tikra, o kur ne. Todėl manau, kad pasakos, ypač tos, kurios išlieka keičiantis kartoms, yra tikri Kalėdų seneliai, nešantys tikrą džiaugsmą.

R. Jurgaitis: Pasaka – tai seniai gyvuojančios taisyklės, kurias sunku paaiškinti. Pavyzdžiui, pasaka „Meluoti yra negražu“ gyvuoja tol, kol galioja tokia taisyklė. Tad kai atsiranda naujos taisyklės, atsiranda ir naujos pasakos.

Ar reikia rašyti naujas pasakas, ar geriau tiesiog adaptuoti klasikines?

R. Jurgaitis: Pasakos moko taisyklių, tad jei gyvenime atsiranda naujų aplinkybių, reikia ir naujų pasakų. Kai mano sūnus buvo dar mažas, iš jo klausimų kurdavau pasakas. O štai senose pasakose pasitaiko tokių aplinkybių, kurios dabar nebenaudojamos ir nebesuprantamos, pavyzdžiui, ar visi žinome ką reiškia pikliavoti? O vaikas nori girdėti apie tą gyvenimą, kuris yra dabar. Reikia prisitaikyti.

I. Bumblauskienė: Naujas auklėjimas ir aplinka pakitusi, todėl šiuolaikiniam vaikui trūksta paaiškinimų. Norisi pateikti ne šiaip pasaką, o būdą, aiškinantį kaip gyventi. Vaikui reikia personažo,  per kurį pamatytų, kaip jis gali išspręsti problemą.

E. Šeputytė –Vaitulevičienė: Šiuolaikinės pasakos išskirstytos net pagal vaikų amžių ir lytį. Nemanau, kad tokios pasakos turi ateitį. Jos panašesnės į paprastus pasakojimus.

O jei istorija baigiasi blogai, ar ją galime vadinti pasaka?

E. Šeputytė –Vaitulevičienė: Taip. Pavyzdžiui, pasaka apie alavinį kareivėlį baigiasi blogai, bet joje paslėpta gera žinia, kad meilė nugalėjo.

R. Jurgaitis: Pasakose ir geri žmonės daro blogus dalykus, todėl jei pateiki pasaką kaip pamokymą, kodėl ji blogai baigėsi, – tai yra tikra pasaka.

I. Bumblauskienė: Pasakose personažas pasirenka, kaip elgtis iš širdies, pasirenka savo lemtį – tai įkvepia gyventi savo gyvenimą, moko vaiką drąsos ir individualumo.

Vaikai taip pat kaip suaugę išgyvena neigiamas emocijas. Yra teorijų, kad senos pasakos yra  žiaurios ir reikėtų žiaurumų vengti. Ar galime turėti iliuziją, kad jei pasakose neliks neigiamų išgyvenimų, tai to neliks ir mumyse?

E. Šeputytė –Vaitulevičienė: Pasakos moko susitvarkyti su savo vidine agresija. Agresija pasakose yra reikalinga, nes per pasakas išmokstama kaip su ja elgtis, t.y. vaikas išmoksta išreikšti savo neigiamumą. Tačiau negerai, jei vaikas pasakoje patiria prievartą. Reikia nepamiršti, kad suaugę ir vaikai kitaip supranta kai kuriuos dalykus. Suaugusiam baisiai atrodo tai, kad vilkas prarijo ožiukus, o vaikas suvalgymą supranta kaip atsidūrimą pilve. Kartais tėveliai savo mažyliams sako: „Suvalgyti tave norėčiau!“ Taip pat būna, kai vaikas besilaukiančios mamytės prašo praryti žaisliuką, kad broliukas ar sesytė turėtų su kuo žaisti.

R. Jurgaitis: Dabar pilna įvairios diskriminacijos paieškų, bet didžiausia diskriminacija, apie kurią nekalbama, yra jausmų. Kaip negalima pamiršti meilės, taip negalima pamiršti ir neapykantos. O apie smurtą pasakų neišeina rašyti, nes smurtas nepaaiškinamas. Bet blogis pasakose turi būti baisus, jokiu būdu negalima jo daryti simpatiško vaikui.

Vaikai kartais stipriai išsigąsta, ima verkti skaitant pasaką. Kokia yra tinkama tėvų reakcija tokiu atveju?

R. Žumbakienė: Priklauso nuo vaiko, kiek jis įsijaučia ir kaip supranta įvykius pasakoje. Tokios pat emocijos kyla vaikui ir realiame gyvenime, tik pasakoje viskas netikra. Jei vaikas verkia – tai išgyvena tą pasaką. Tokiu atveju suaugusiojo tikslas yra padėti jam suprasti, iki galo išgyventi patiriamą emociją. Jokiu būdu nereikia to slopinti ar bandyti „išpjauti“.

E. Šeputytė –Vaitulevičienė: Be to, vaikas pats pasirenka, kas jam tinka, apie ką jis nori girdėti. Jei jam ne laikas – jis neskaito.

Renkant vaikui pasaką svarbu pagalvoti, ar gerai bus vaikui, įsiklausyti, kuo jis dabar gyvena: galbūt jam dabar patinka fėjos ar piratai, o gal princesės ar drakonai. Svarbu pajausti džiaugsmą ir išgirsti, ką sako intuicija.