Demokratija – žingsnis pirmyn ar atgal?
Kasmetinė, jau tryliktoji knygų mugė, nepaisant įvairių nuogąstavimų vėl pritraukė tūkstančius lankytojų. Šiemet į programą nuspręsta įtraukti daugiau renginių – skaitytojų pamėgti knygų pristatymai, susitikimai su rašytojais ir aktoriais, metų naujovė – „Gyvoji biblioteka“, diskusijų klubai. Ilgąjį penktadienį mugės svečiai turėjo galimybę pasiklausyti filosofų dueto – politologo, vertėjo, VU TSPMI profesoriaus Vytauto Radžvilo ir humanitarinių mokslų daktaro Alvydo Jokubaičio – diskusijos provokuojančia tema „Ar demokratija reiškia moralės nuosmukį?“
Retorinis klausimas – ar mes žinome, kas yra demokratija? Manome, kad žinome. Demokratija – tai toks valdymo būdas, kai valstybė valdoma atsižvelgiant į daugumos piliečių valią. Tačiau ar pamąstome, kad taip aukštinamos sąvokos „demokratija“, „demokratizacija“ nebūtinai reiškia kelią į šviesesnį rytojų? Vinstonas Čerčilis yra pasakęs: „Demokratija siaubinga valdymo forma, bet kol kas nėra sugalvota nieko geresnio“. Iš kur toks kritiškas požiūris? Anot V. Radžvilo, dar antikos laikais buvo suvokta, kad demokratija – tai greičiausias kelias į visuotinį moralės nuosmukį: „Jeigu kalbame apie moralę ir etiką, tai demokratiniam mechanizmui suteikiama kvazimoralinė reikšmė. Tai, ką mes vadiname demokratija, yra troškimų įgyvendinimo mechanizmas. Šitas mechanizmas tampa universalus. Moralu yra tai, kas tarnauja demokratijai“. Diskusijoje išsakytas požiūris sukritikavo ir moderniosios demokratijos visuomenės pamatinį principą – žmonių lygybę. A. Jokubaitis samprotauja: „Lygybė – kieno atžvilgiu? Visų žmonių troškimai vienodi. Demokratija reikalauja individo paklusnumo, kad darniai funkcionuotų visuomenės mechanizmas. Moralės lygmeniu aš galiu gyventi pagal savo valios principus – gėrio ir blogio suvokimą, o demokratijoje gyvenimą nustato politika. Demokratija pamažu lygina žmones ir padaro juos moraliniu požiūriu beverčiais“.
Tad kurgi iš tikrųjų slypi problema? Abu filosofai priėjo išvadą, kad žmonių moralė tampa neatsiejama nuo politinės sistemos, o šiuo atveju demokratinė santvarka veikiau smukdo žmogų, negu padeda jam tobulėti. „Dabartinė demokratija prisiima individo užduotis – valstybė turi gerų norų, bet ar nenutinka taip, kad mes tampame valstybės teikiamų paslaugų vartotojais? Ar baudžiavos laikais žmonės nebuvo laisvesni, mažiau priklausomi nuo valstybės? Demokratija – negalima leisti numirti iš bado, bet pamirštama artimo meilė; materiali gerovė mainoma į asmens laisvę ir pasirinkimo galimybę“,- paaiškina A. Jokubaitis.
Kaip pakeisti esamą padėtį, kaip įsteigti visuomenėje moralinius autoritetus? „Manau, kad sprendimas galimas. Arba žlugti, arba spręsti iš esmės. Kiekvienoje politikoje svarbus religinis faktorius. Mūsų prigimtį gydo Viešpaties malonė, o ne politinė cenzūra. Juk ir Kinija grįžo prie Konfucijaus mokymo“,- diskusijos pabaigoje Vytautas Radžvilas ragino atsigręžti į religiją.
