Chiune Sugihara – žmogus, teikęs šansą gyventi

Identiška kopija tikrojo Chiune Sugiharos antspaudo, be kurio nebūtų galiojusi nė viena žydų pabėgėlių viza. Autorės nuotr.

Atokiame Kauno Žaliakalnio name kadaise gyveno ir dirbo Chiune Sugihara. Japonijos konsulas, nepaisydamas savo ir šeimos asmeninės gerovės, iš holokausto gniaužtų išlaisvino daugiau nei kelis tūkstančius žydų pabėgėlių. Unikali, Antrojo pasaulinio karo įvykius Lietuvoje paženklinusi asmenybė lietuviams parodė pakantumo bei altruizmo pavyzdį. Diplomato vardas nepamirštas, šiandien jis minimas fondo „Diplomatai už gyvybę“ veikloje bei kituose Lietuvai reikšminguose projektuose ir renginiuose.

Praeities iššūkiai

Kai Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Japonijos valdžia priėmė sprendimą skirti Chiune Sugiharą diplomatiniam darbui, Lietuva, matyt, pasirodė labiausiai žvalgybiniam darbui tinkama valstybė. Iš čia japonai nusprendė stebėti, kuo baigsis karo veiksmai.

1939-ųjų valdžia, o kartu ir laikraščiai skelbė, jog Kaune steigiamas Japonijos konsulatas reikalingas plėtoti kultūrinius ir ekonominius ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos, tačiau realybė buvo mažumėlę kitokia. Vienu pagrindinių diplomato darbų istorikai įvardija gyvojo tilto iš Lietuvos į Japoniją tiesimą. Tik su Japonijos konsulo pagalba išduodant tranzitinę vizą, šiuo tiltu iš Lenkijos per Lietuvą nuo į nugarą alsuojančio holokausto bėgo tūkstančiai žydų. Oficialiai (neoficialiai bene triskart daugiau) skaičiuojama, jog per šešias savaites konsulas pabėgėliams išdavė 2000 vizų: dirbdamas po 18 valandų kasdien, išrašydavo 200 – 250 tranzitinių vizų, nors įgaliojimai diplomatui teleido skirti daugiausiai 50 vizų per dieną.

Egoizmo ir skeptiškumo persmelktas žmogus iškart paklaustų: Kam taip rizikuoti? Kadaise savo prisiminimuose Chiune Sugihara rašė, jog jis negalėjo leisti mirti žmonėms, kurie atėjo pas jį su mirties šešėliu veide. Diplomatas nebijojo jokios bausmės, nes didžiausias teisėjas tuo metu buvo jo sąžinė.

Daugiausiai domisi japonų turistai

2000-aisiais pradėję veikti Sugiharos namai – privatus ir dar visai jaunas muziejus. Šiandien pastatas priklauso dabartiniam Chiune Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ pirmininkui Ramūnui Garbaravičiui. Taigi jau beveik dvylika metų konsulo namai tarnauja kaip švietėjiška institucija. Penkiuose istoriniuose kambariuose su laikmetį atkuriančiais baldais ir nuotraukomis taip pat galima pamatyti garsųjį antspaudą, be kurio žydų pabėgėliai negalėjo tikėtis prieglobsčio Japonijoje. Čia taip pat saugoma ir išlikusi tranzitinė viza. Viena muziejaus siena simboliškai nuklota išgelbėtų žmonių jautriomis gyvenimo istorijomis bei tolimos kelionės iš Lietuvos į Japoniją prisiminimais.

Muziejaus gidas Ramūnas Janulaitis mini, kad Chiune Sugihara vis dėlto daugiausiai domisi japonų turistai: „Japonai, net ir turėdami labai nedaug laiko pasisvečiuoti Kaune, vis tiek užsuka į Ch. Sugiharos namus. Jiems ši asmenybė – ryškus Japonų – samurajų kultūros pavyzdys“, – sakė R. Janulaitis. Gidas taip pat užsimena, kad lietuviai užsuka rečiau: „Į muziejų ateina tie, kurie tyrinėja diplomato veiklą. Taip pat studentai, mokiniai“.

Viena iš muziejaus sienų – simboliškai nuklota nuo holokausto išgelbėtų žmonių sąrašais ir jų istorijomis. Autorės nuotr.

Paklaustas, kokie muziejaus ateities tikslai, R Janulaitis daugiausiai mini švietėjišką įsipareigojimą. Anot gido, nepaisant to, kad muziejus bendradarbiauja su Japonijos ambasada ir prisideda prie kultūrinių ryšių plėtotės, kita svarbi misija – švietėjiška veikla. Chiune Sugihara – iškili užsienio asmenybė, nuveikusi itin prasmingus darbus Lietuvoje. Muziejaus ateities  tikslai – teikti kuo galima daugiau informacijos apie šią asmenybę, taip pat diskutuoti apie įvykius bei reiškinius, su kuriais Lietuvoje susidūrė Ch. Sugihara.

Dabarties akibrokštai

Mūsų dienomis japonų konsulo Chiune Sugiharos asmenybė svarbi kaip altruizmo ir tolerancijos pavyzdys. Istorikas Remigijus Jaruševičius sako, jog vos šešias savaites praleidęs Lietuvoje, Sugihara tyliu, tačiau be galo prasmingu darbu parodė, kad net pačiomis nepalankiausiomis karo ir holokausto aplinkybėmis žmogus gali išlikti ištikimas savo moralinėms vertybėms. „Auklėjant jauną žmogų, derėtų prisiminti ir Chiune Sugiharos asmenybę. Ji neabejotinai siejasi su humanizmo idėja, kurią būtina formuoti jaunuolio sąmonėje. Humanizmas kitos tautos atžvilgiu tai jokiu būdu ne savo tautiškumo atsižadėjimas, tai būtina moralinė vertybė, reikalinga kiekvienoje visuomenėje“, – Ch. Sugiharos svarbą pažymėjo istorikas.

Chiune Sugiharos vardas šiandien atgimsta ir fondo „Diplomatai už gyvybę“ renginiuose bei projektuose. 1999-aisiais įkurtas fondas skirtas įamžinti diplomatų Ch. Sugiharos bei J. Zwartendijko, dirbusių Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje, atminimus. Fondui iniciatyva nuo 2002-ųjų Lietuvoje kasmet renkamas „Tolerancijos žmogus“. Garbingi apdovanojimai ne tik ragina ieškoti žmonių, savo mintimis, idėjomis, darbais įprasminančių praeities diplomato veiklą, tačiau taip pat skatina viešą diskusiją: kaip tolerancijos idėja atsispindi mūsų visuomenėje, kuo ji skiriasi nuo laikmečio, kai Lietuvoje dirbo Chiune Sugihara? „Diplomatai už gyvybę“  skatina Lietuvos ir Japonijos informacinio centro kūrimą, o tai prisideda prie švietėjiškų ir kultūrinių ryšių plėtotės. Šio fondo iniciatyva 2008-aisiais Sugiharos namuose atnaujinta ekspozicija, pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su trim garsiais Japonijos universitetais. Fondo veiklos tikslas ir toliau išsaugoti tiltą tarp Lietuvos ir Japonijos, kurį prieš 72 du metus savo jėgomis nutiesė diplomatas Chiune Sugihara.

Patalpinta: Rašiniai