Lietuvių poetizmas neretai kritikuojamas. Štai Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuaruose“ rašė apie dūsaujančius ir perdėm jausmingus lietuvius, ne kiek mąstančius, kiek nuolat aikčiojančius: „Dieve, kaip gražu!“ ar „Dieve, kaip liūdna!“. Gavelis norėjo, kad lietuvis imtų plačiau mąstyti, daugiau siektų. Tačiau šią knygą jis rašė dar prieš Atgimimą, ir joje veikia sistemos prislėgtas, todėl ir apatiškas žmogus.

Būtent tą apatiškumą ir peikia Gavelis. Nesužinosime, ką apie lietuvių „susipoetinimą“ jis rašytų dabar. Mano tikslas radijo dokumentikoje buvo šią savybę vėl iškelti ir į ją truputį apeliuoti. Ne ilgam – sustoti ir sulėtinti kvėpavimą tik 35-ioms minutėms, kad po to vėl būtų galima įsilieti į šiuolaikinio gyvenimo srovę ir gaudyti visa, kas dedasi ir nuolat keičiasi pasaulyje.

Juk tas lietuviškas poetizmas gali būti pagrindas, nuo kurio atsispyrus būtų galima domėtis, žavėtis ir siekti daugiau ir plačiau, ką lietuvius ir skatino daryti Gavelis.

O tokį tvirtą pagrindą turi dokumentikos herojai – pusiau vienkiemyje Varėnos rajone prie Merkio, pusiau sostinėje gyvenanti šeima. Tarp jų ir gražios pamerkio gamtos – abipusis ryšys. Šeima nepaleidžia senelių ir tėvų jiems paliktų namų, o taip savaime ir visko, kas juos supa, vienkiemis savo ruožtu laiko juos.

Laiko miškais, kuriuose neįtikėtina žvėrių įvairovė, kur grybų daugiau negu bet kur kitur Lietuvoje, švariu šaltiniuotu žuvingu Merkiu, dūzgiančiomis pievomis su besiganančiais arkliais, kas vakarą vis kitaip juos užliejančiais saulėlydžiais, maloniais vakarų vėjais, ūbaujančiais apuokais… (ko gero, šis sakinys ir po jo sekantis daugtaškis labiausiai ir kliūtų Gaveliui). Pasirinkti pamerkio gyventojai visa tai pastebi, brangina, nes jiems šie dalykai kalba. Kaip ir ką – ir siekiama atskleisti klausytojams.

Nors dokumentikoje veikiančioje šeimoje keturi asmenys – tėtis, mama ir du jų sūnūs, vyresniojo pakalbinti nepavyko, tik susipažinti, kadangi vėliau jis trumpam išvyko ir vienkiemyje nesirodė. Tačiau jį mini kiti šeimos nariai, štai tėtis Rimas neleis suabejoti, kad sūnus bijosi bičių, kas jam ypač kelia juoką, o jaunesnis brolis, pasakodamas apie vaikystėje susigalvotus žaidimus, visad nurodo, kad juos žaidė kartu. Tegul vyresnis sūnus ir lieka tas neatskleistas personažas, kurį susikurti galėtų patys klausytojai ir pastatyti jį vienkiemy kur nors atokiau nuo bičių.

Ši dokumentika atvedė į prieš tai neregėtas ir nelankytas Lietuvos vietas. Merkys čia tikrai sukūręs savotišką civilizaciją – žmonėms jis teikia ne tik žuvį, bet ir yra tai, per ką ten gyvenantys žmonės – nuoširdūs, tačiau ir principingi dzūkai – save identifikuoja. Visa kita ten šliejasi prie Merkio ir dėliojasi pagal jį. O jei kas ne taip, pasak Rimo, patvindama upė gali labai greitai viską sudėlioti į savas vietas. Atrodo, kad iš Merkio ir visa gausa ir įvairovė, ne tik gamtos, bet ir ten gyvenančių žmonių charakteringų savybių ir pojūčių. Dokumentikoje siekiama tai atskleisti.

Kitas tikslas – parodyti unikalų kiekvieno šeimos nario ryšį su gamta. Pavyzdžiui, šeimos galvai Rimui gamta apskritai yra neišsemiamas žinių šaltinis, todėl jam svarbu visa tai sugerti, viską išgirsti ir teisingai suprasti. To supratimo jį mokė jo tėvai, dabar jis nori tai perduoti ir savo sūnums. Mama Danutė ir jos ryšys su vienkiemiu ypač svarbus.

Sodyba yra jos vaikystės namai. Danutės prisirišimas prie jų, pareiga juos išsaugoti ir noras, kad sūnūs užtikrintų, jog šie namai šioje vietoje išliks, yra kone kertinis dokumentikos akmuo. Namus jai kuria senieji ąžuolai, lazdynų likučiai, tėčio sodintos obelys, senvagė kieme… O jauniausiam sūnui Tomui tai, kad jis turėjo galimybę čia praleisti savo vasaras ir ne tik, nulėmė profesiją. Jis dirba su medžiais, krūmais, gėlėmis – savo darbą mėgsta, išmano ir jau yra nusprendęs likti ir gyventi čia, prie Merkio. Tomas pateisina abiejų tėvų lūkesčius – turi daug žinių ir gilų supratimą apie gamtą ir nori išsaugoti bei rūpintis vienkiemiu.

Radijo dokumentika transliuota dar nebuvo. Ji galėtų skambėti „Lietuvos radijo“, kur buvo atlikta profesinė praktika, eteryje kurią nors savaitgalio popietę ar netgi vėlų darbo dienos vakarą, kai naujienų srautas kiek aprimęs ir žmonių poreikis žinoti, kas/kur/kaip vyksta šalyje ir už jos ribų yra patenkintas. Tiesa, dokumentikos laikas – ruduo ir skirtingi jo etapai: dar visai vasariškas, iki pirmųjų šalnų, po jų, auksinis, drėgnas ir pilkas, žvarbus (tik beveik visada vėjuotas)… Ar rudeniui transliuoti reikia rudens? Šitai dar reikėtų nutarti.