Kultūrinėje spaudoje, o ir erdvėje vis dažniau nuaidint aštrioms replikoms apie kritikos suprastėjimą darosi neaišku, ko trūksta: kritikos, kritikų ar kritiškai apie kritiką kalbančiųjų. Viena iš priežasčių inicijuoti diskusiją bei išaiškinti kritikos situaciją kultūrinėje šalies spaudoje (ir ne tik), sutiko poetas, vertėjas ir Kritikų klubo narys Laurynas Katkus, „Šiaurės Atėnų“ vyriausioji redaktorė ir kritikė Giedrė Kazlauskaitė bei Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesorė Rūta Marcinkevičienė.

Kritikų daug – kritikos mažai

Prieš metus įsteigtas Kritikų klubas – tai laisvas akademikų, rašytojų, kritikų susivienijimas. Pagrindinė šio klubo narių misija – išjudinti kritinį gyvenimą ir pabandyti surasti sąlyčio taškų tarp skirtingų kartų, pakraipų, kritikų. Tačiau pasakodamas apie Kritikų klubą, jo narys poetas ir vertėjas Laurynas Katkus iš karto užsimena, kad klubas veiklos dirbtinai neforsuos – užteks to, kas atsiranda natūraliai, iš vidinės būtinybės.

Šiais metais klube numatomi pokalbiai apie literatūros mokslo knygas, poezijos rinkinius, planuojamas projektas ir su spauda. Kaip teigia pašnekovas, iš kritikos Lietuvoje nepragyvena niekas, žmonės yra užsiėmę kitais darbais – akademiniais, rašymu, todėl susibūrimams, pamąstymams ir diskusijoms energijos lieka ne tiek ir daug.

„Tiek literatūros, tiek kitų meno rūšių kritikos padėtis Lietuvoje yra sudėtinga. Ji priklauso nuo daugybės veiksnių, tačiau vienas iš tų yra ir pačių kritikų sąmoningumo stoka. Būtent tokius dalykus kritikų klubas stengsis pakeisti“, – sako klubo narys.

Su nuomone, kad Lietuvoje kritikos nėra, pašnekovas sutinka tik iš dalies. „Lietuvoje kritikos yra mažai, tačiau kritikų mūsų šalyje netrūksta. Kai perskaitai, tarkim, Laimanto Jonušio ar Giedrės Kazlauskaitės tekstus, iš karto pamatai, kad jie sugeba rašyti patraukliai ir aiškiai, nuosekliai dėstyti savo nuomonę – tai aš laikau aukštos klasės kritika, – sako L. Katkus.

Tačiau vertėjas apgailestauja, kad šalies didieji dienraščiai nebando gyvai ir profesionaliai aptarti knygų ir kitų menų. O tai, kad visas knygas aprašo vienas žmogus – vertina skeptiškai ir sako, kritika turi būti daugiabalsė, privalo egzistuoti ir nuomonių įvairovė. Šiandienėje spaudoje nėra bandoma pateikti skirtingų pozicijų, įsitikinęs pašnekovas, ir kaip pavyzdį pateikia atsiliepimą apie Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ kritiką, publikuotą viename iš didžiausių šalies dienraščių. „Joks save gerbiantis leidinys tokio teksto, kuris buvo parašytas, net nepublikuotų. Tai chamiškas, destruktyvus, reikalo esmės nesuvokiantis rašinys“, – sako L. Katkus.

aip teigia pašnekovas, toks žmogus, kuris rašo panašaus pobūdžio tekstus, negali vadintis nei kritiku, nei žurnalistu, o tokios nuomonės dienraščiui išvis nederėtų spausdinti. „Jokio pagrindo, autoriteto ar pateisinimo tas tekstas nei autorius neturi“, – sako Katkus.

Pašnekovo teigimu, tie kritikai, kurie yra apsiskaitę ir geba įdomiai rašyti – didžiojoje spaudoje nefigūruoja, jų tekstų dažniau galima rasti kultūrinėje spaudoje. Tačiau kultūriniuose leidiniuose problemos yra dvi – pirma, kritikų iš pašaukimo tekstų reikia ieškoti, laukti, sijoti didžiulę masę spaudos, antra, skaitančioji visuomenė jų dažniausiai nepastebi, ir būtent dėl šios priežasties žmonės, kurie yra tikri kritikai, nėra laikomi autoritetais.

Anot rašytojo, jei baiminiesi pareikšti savo nuomonę, kritika apskritai užsiimti nederėtų. „Nemanau, kad kritika turi būti labai mandagi ir tik teigiama, tačiau nemanau ir atvirkščiai. Jaunesni žmonės, kurie jaučia norą pasakyti nuomonę apie knygas, filmus, dažnai mano, jog tikra kritika yra tik ta, kuri sutaršo. Problema yra ta, kad kai vartojamas slengas ir keiksmažodžiai, patiems rašytojams būna smagu, jog vartoja „tikrą“, o ne literatūrinę kalbą. Tačiau ilgainiui imu nebesuprasti, kokios kritikų vertybės. Kai visas nepatikusios knygos „sunešiojamos“ vienodu stiliumi, atrodo, kad vienintelis literatūros privalumas ir vertybė yra būtent keiksmažodžių vartojimas“, – sako L. Katkus.

Kaip teigia L. Katkus, tikras kritikas turi parodyti ne tik ko jis nemėgsta, bet ir kokias knygas, filmus, kokį stilių jis laiko geru ir sektinu. „Diskusijos, kontroversijos, nuomonių skirtumai labai pagyvina spaudą ir pačią kritiką, todėl tada, kai nėra pareiškiama sava nuomonė, o tik slepiamasi už kitų autorių citatų, yra negerai.“

Pašnekovas mano, kad kritikui subręsti reikia penkerių ar net dešimties metų, kadangi žmonės ne iš karto sugeba atrasti savo prioritetų ir kalbėjimo būdą. Problema yra ta, kad jaunam kritikui ne visada pavyksta gauti laiko įsitvirtinti. „Kritika yra pusiau menas, pusiau mokslas. Pirmiausia kritikas turi norėti pasakyti savo nuomonę ir tikėti, kad tai, ką jis sako, yra tiesa. Antra, jis turi turėti erudicijos ir žinoti kontekstą, kad neišradinėtų dviračio ir mokėtų aštriai ir patraukliai rašyti“, – pasakoja Katkus.

Pašnekovas neidealizuoja kritikų kaip krištolinio tyrumo žmonių, kurie neturi jokių žmogiškų silpnybių ar subjektyvių simpatijų. Tačiau tai, anot jo, yra gyvenimo faktas, ir nuo to nepabėgsi, tad šito slėpti kritikui nereikėtų. „Kai yra aiškiai išsakoma, kad yra laikomasi vienokios ar kitokios pozicijos, žmogus gali su tuo sutikti arba nesutikti. Daug blogiau, kai visa tai yra paslepiama, kai įsigali verslo ar politiniai interesai“, – įsitikinęs pašnekovas.

L. Katkus sako, kad galbūt kultūrinės spaudos skaitytojo skonis ir yra labiau išlavintas nei didžiųjų šalies dienraščių puslapius naršančių skaitytojų, tačiau esant daugybei leidinių darosi vis sunkiau informacijos sraute nepaklysti, todėl kritika turi įžiebti diskusiją ir taip padėti skaitytojui atsirinkti.

„Kai kasmet šitokia gausa literatūros pasirodo knygynuose, man iš kritikos labiausiai reikia, kad ji padėtų susidaryti nuomonę. Kritikas turi kiek įmanoma tiksliau apibūdinti knygą ir pasakyti, kaip ją vertina, o tada aš, kaip skaitytojas, atsirinkčiau pats, ko man reikia“, – sako L. Katkus.

Vakaruose kokybiška spauda skiriama nuo bulvarinės būtent pagal kultūrinę informaciją ir kritiką. Vienas iš svarbiausių reikalavimų kokybiškai spaudai – rimtas feljetonas, rimtas kultūrinis priedas.

„Pamenu, kai Broniui Savukynui vadovaujant „Kultūros barams“ buvo nuolat gvildenami aktualiausi kultūros politikos, kultūros gyvenimo klausimai. Leidinys buvo pasiekęs labai gerą lygį, pvz., kai būdavo kritikuojamas vienas ar kitas žmogus, žiūrėk, kitame numeryje jau ir kritikuojamojo atsakymas išspausdinamas. Tai yra pagirtina, juk tam ir yra spauda, ir žurnalas, kad sukurtų skirtingų nuomonių forumą, o ne su plaktuku kaltų vieną nuomonę“, – sako L. Katkus.

Kaip sako pašnekovas, kultūros savaitraščių neturėtų būti daug, kadangi dėl tokio formato ir periodiškumo spausdinama viskas ir iš eilės. „Nebelieka jokios atrankos, nei redakcinės, nei estetinės pozicijos. Vytautas Kavolis sakė, kad mūsų savaitraščiai (jis kalbėjo apie „Šiaurės Atėnus“) turi žurnalo dvasią. Noriu palinkėti, kad jie įgytų ir žurnalo kūną; tai bus į naudą visiems“, – sako rašytojas.

Aštriai kritikuoti apsimoka

Kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausiosios redaktorės, rašytojos ir literatūros kritikės Giedrės Kazlauskaitės nuomone, nuolat verkšlenama, kad produktyvios kritikos Lietuvoje nėra. „Kritikos krizę galima konstatuoti tada, jeigu prieš tai yra buvęs akivaizdus pakilimas. Nesu tikra, kad tas pakilimas iš tikrųjų buvo. Ir „Šiaurės Atėnams“ yra priekaištaujama, kad leidinyje maža kritikos. Tik argi tai krizė, jeigu prieš ją nebuvo pakilimo ir pagerėjimo?“ – sako G. Kazlauskaitė.

Rašytojos nuomone, kritikos padėtis dar tikrai nėra bloga kultūrinėje spaudoje – visada atsiranda žmonių, kurie kritikuotinus dalykus pasako, net jei nuo to nukenčia. Anot G. Kazlauskaitės, paprastai taip pasisakantieji yra gerbiami, ir

nebūtinai jie yra tik garbaus amžiaus, kritikuoti gali ir jauni, tačiau dirbtinai provokuoti specialaus aštrumo nereikia.

„Tokius aštrius dirbtinumus labai greitai suuodžia ne profesionalas, bet amatininkas, kuris įvairiuose šalies dienraščiuose turi savo skiltį ir nuolatos į ją rašo. Amatininkai jau seniai yra suuodę, kad aštrumas yra labai gerai, jis neblogai apmokamas ir didina skiltininko populiarumą. O profesionalas, priešingai, yra linkęs analitiškai, ne visada populistiškai kalbėti apie reiškinius. Nemanau, kad itin pikantiško stiliaus ar labai kritiškas straipsnis yra vertingas savaime. Labiau norisi adekvataus vertinimo, nebūtinai, kad tai būtų riebiai parašytas tekstas. Riebiai parašyti juk irgi išmokstama“, – įsitikinusi redaktorė.

Trūksta žmogiško objektyvumo

Lietuvos spaudos žanrų analitikė, habil. humanitarinių mokslų daktarė Rūta Marcinkevičienė, sako, kad kultūrinėje spaudoje nėra kritikos vidurio kelio – egzistuoja tik draugų ir priešų aspektai.

„Kritiką galima suprasti labai plačiai, kaip bet kokį vertinimą tekste, o vertinimų gali būti labai daug ir įvairių. Dėl kritikoje esančių vertinamųjų elementų dažnai ji turi neigiamą atspalvį, o jei turi teigiamą – tai jau traktuojama kaip reklama. Taip pat vyrauja nuomonė, kad jei viskas yra gerai, apie tai kalbėti, komentuoti reiškinio nėra verta“, – pažymi R. Marcinkevičienė.

Kritika Lietuvoje dažniausiai išreiškiama per komentaro žanrą. Mokslininkė išskiria tris jų tipus: specialistų komentarai – kai dalykiškai pakomentuoji įvykius; viešųjų intelektualų komentarai, kurie turi gilesnį ir filosofinį pobūdį; bei anoniminiai internetinių portalų komentarai, kuriuos, anot profesorės, būtų gerai išgyvendinti iš mūsų viešosios erdvės.

Pasak pašnekovės, labiausiai žiniasklaidoje trūksta analitinės kritikos, kuri būtų išreiškiama ne tik per komentarus ir recenzijas. „Reikia aiškiai išanalizuoti reiškinius (t. y. detaliai nusakyti priežastis, pasekmes) ir tik tada įvesti kritikos elementą“, – pataria mokslininkė.

Anot R. Marcinkevičienės, gera kritika, kaip ir gera recenzija, turėtų atitikti tam tikras normas ir reikalavimus. „Pirmiausia kiekviename tekste turėtų būti atpasakojamoji dalis, kurią reikėtų kuo aiškiau ir objektyviau pateikti, o kitoje dalyje atskleisti ir privalumus ir trūkumus. Jei geras kritikas pabandys paieškoti privalumų, jis iš karto taps objektyvesnis. Kita vertus, nusakant kiekvieno kūrinio privalumus ir trūkumus, juos derėtų pateikti neįžeidžiai“, – sako R. Marcinkevičienė ir pataria rašant apie kažką negatyvaus, prieš tai pagirti, o pateikiant kažką ypač negatyvaus, pateikti kritiką švelninančių aplinkybių ir prieš tai, ir po to. Pozityvios kritikos bruožas yra tas, kad teigiamybės išryškinamos, o neigiami bruožai aptariami jų neakcentuojant ir neiškeliant į pirmą planą.

Kaip pažymi mokslininkė, visada už kritikos, kaip ir visa ko, pirmiausia slypi motyvas. Pašnekovė įsitikinusi, kad kritikas pirmiausia turėtų atsakyti į klausimą, kodėl jis imasi rašyti, ar jis siekia būti objektyvus. Tai ypač svarbu rašant užsakomąsias recenzijas, kai užsakovai turi savų tikslų ir naudojasi kritikais juos įgyvendinti. Kad ir kokie būtų tikslai – siekis pažeminti ar išaukštinti – kritikas turėti išlikti objektyvus.

Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai kritikas, nenorėdamas savęs pateikti kaip visažinio, viską labai suasmenina, norėdamas kažką stipriau sukritikuoti pats susigėsta, kuklinasi ir kritiką pateikia labai asmeniškai, pvz., „gal iš tiesų čia nėra taip blogai“, „kaip man pasirodė“ ir pan. Tokia kritika, anot profesorės, nėra pats blogiausias variantas, tačiau ji turi padėti pačiam kritikuojamajam pastebėti, kas yra ne taip, taip pat kartu privalo išlikti ir paveiki.

Kalbėdama apie kritikus, mokslininkė pabrėžia, kad kritikas neturi būti siauros srities specialistas, tačiau būtinai profesionalus kritikas. „Galima išeiti iš teatro kritikos (pvz., Vaido Jauniškio atveju) į platesnes meno ar kultūrinio gyvenimo, apskritai gyvenimo kritiką, tačiau tokia kritika privalo būti paremta turiniu ir žiniomis“, – sako pašnekovė.

Mokslininkė prisipažįsta, kad negatyvios kritikos spaudoje netoleruoja, todėl pastebėjusi iš antraštės ar pirmųjų sakinių trykštantį pyktį, tokio teksto išvis neskaito. Ją labiau traukia pozityvių užsienio recenzijų tradicija.

„Norėjau iš didelio angliško recenzijų kiekio surasti ir suskaičiuoti vertinamuosius žodžius. Pasigaminau dažninį žodžių sąrašą ir suskaičiavusi pamačiau, kad vertinamieji žodžiai sudarė vos vieną procentą. Negalėjau patikėti, nes perskaičiusi tekstus aiškiai pastebėjau, kad jie buvo kritiški, tačiau mandagūs. Užuot sakius, kad knyga yra prasta, sakoma, kad ji nėra labai gera. Stengiamasi pabrėžti, kad kritika paremta asmenine nuomone ar žiniomis, taigi subjektyvi (mano turimomis žiniomis…, mano galva...), o patariama netiesiogiai (būtų buvę geriau, jei autorius būtų pasirinkęs kitus metodus). Recenzijų tekstuose galima rasti daug sąšvelnių, kritika pateikiama potekstėje, taikoma daug įvairių kalbinių neįžeidaus kritikavimo priemonių.

Mokslines literatūros recenzijas mėgstanti skaityti dėstytoja sako, kad profesionaliai parašyta kritika yra apie dalykų esmę, dažnai be išorinių vertinimo žymių – vertinamųjų žodžių, gyrimo ar peikimo ir priduria, kad būdų, kaip pozityviai kritikuoti, yra labai daug, tereikia geros valios, labai norėti savo kritika teigiamai paveikti mūsų gyvenimus…

Publikacijos autorė – VU žurnalistikos bakalauro studijų ketvirtojo kurso studentė Dalia Rauktytė .

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję