Tauro kalno puošmena
Vilniuje kolekcionavimo entuziastai ir sendaikčių mėgėjai kiekvieną šeštadienį, jau daugiau nei porą dešimtmečių, renkasi ant Tauro kalno. Esant žvarbiam orui ir norui sušilti, sumokėjus kelis litus ar turint kolekcininkų klubo nario pažymėjimą galima patekti į ten stūksančių buvusių Profsąjungų rūmų vidų, kur verda Vilniaus kolekcininkų klubo gyvenimas. Taip pat galima tiesiog pasivaikščioti tarp rūmus apjuosusių prekystalių, kur galima sutikti ne tik kolekcionierius, tačiau ir specialius leidimus turinčių prekeivius.
Jei neužklumpa lietingi ir labai šalti orai, vadinamasis sendaikčių turgus sulaukia gausaus prekeivių desanto. Prekių įvairovė – nuo monetų, atviručių, pašto ženklų iki paveikslų ar dviračių. Galima įsigyti ne tik praėjusius šimtmečius menančių daiktų, tačiau ir šiuolaikinių Kinijos fabrikuose tūkstančiais gaminamų prekių, kas, nors ir paįvairina asortimentą, naikina turgaus dvasią.
Prekiautojams-kolekcininkams nauda – abipusė
Sendaikčių turguje sutikta jauna pora savo pasirinkimą prekiauti apibūdino kaip norą papildomai užsidirbti. Prekes jie paveldėję iš savo tėvų, kurie buvo aktyvūs kolekcionieriai. Jie, kaip ir dauguma prekeivių, atvyko anksti ryte vien tam, kad užsiimtų vietą. Pasak jų, aktyviausios būna vos kelios valandos, kai apsilanko didžioji dalis pirkėjų.
Fotoprekėmis prekiaujantis Gintaras turgaus naudą apibūdino kaip abipusę, kadangi jis pats pardavinėjantis prekes bei tuo pačiu papildantis savo kolekciją vertingais eksponatais. Jis teigė nematąs didelio skirtumo tarp prekiavimo buvusių Profsąjungų rūmų viduje ar lauke šalia jų, išskyrus žvarbų orą, bei pasidžiaugė, kad Lietuvoje yra tokios sąlygos, kurių, pavyzdžiui, Latvijos sostinėje nėra. Tradiciją rengti sendaikčių turgus jis vertino ypač palankiai, o visuomenėje sklandžiusias kalbas apie galimą turgaus perkėlimą jis pavadino techniniu dalyku, kuris ilgesniam laikui pakenktų turgaus lankomumui. Nors visa tai truktų kol pardavėjai ir pirkėjai persiorientuotų bei susirastų vieni kitus.
Šaltaisiais ginklais prekiaujantis Romualdas išskyrė net kolekcionavimo etapus. Pasak jo, dažniausiai viskas prasideda vaikystėje, susidomėjus kad ir pašto ženklų rinkimu – „Kai užsikrečiama šia aistra, dažniausiai kelio atgal nebėra.“ Jis nesureikšmino ir vietos pasirinkimo: „Ir šuo kariamas pripranta.“ Pasak pašnekovo, sendaikčių turgeliai egzistuoja visose civilizuotose šalyse, tad pritraukti užsieniečius nėra taip ir sunku. Jis prekių gauna tai pirkdamas, tai mainydamas.
Ne tik didelis prekių pasirinkimas, bet ir atgaiva sielai
Turguje šurmuliuojanti pirkėjų minia labai įvairialypė – gali sutikti įvairiomis kalbomis bendraujančių bei skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių. Nors jaunimo čia mažai.
Senovinį veidrodėlį įsigijusi studentė Urtė papasakojo, kad šiame turguje ji besilankanti retai ir išleidžianti nedideles sumas: „Dažniausiai ateinu apsižvalgyti, kartais nusiperku kokį daiktą buičiai ar interjerui paįvairinti. Pačią turgaus idėją vertinu teigiamai, nes tai puiki vieta ne tik išleisti pinigus, tačiau ir susitikti su draugais.“
Mokslus baigusi Eglė nuogąstavo, kad dažniau apsilankyti turguje neleidžia įprotis ilgiau pamiegoti savaitgaliais. Ji išreiškė viltį, kad turgus ateityje dirbs ir dažniau nei kartą per savaitę. Pašnekovė, šįkart ieškojusi sieninio laikrodžio, dažniausiai ateina su intencija nusipirkti konkretų daiktą, kuriam negaili pinigų. Turgaus idėją ji vertinanti gerai, nes jis turintis ne tik savo aurą, tačiau ir didžiulį prekių pasirinkimą.
Senovines monetas apžiūrinėjantis garbaus amžiaus vyras, prisistatęs Vytautu, papasakojo, kad kolekcionavimo jam jau nebepavyksią atsikratyti: „Kolekcionuoju pašto ženklus. Kaip pradėjau vaikystėje, taip ir dabar negaliu atsikratyti šio hobio. Atrodo, lyg į kraują būtų įaugę.“ Jei tik oras gražesnis, vyriškis būtinai ateina apsižvalgyti, dažnai ko nusiperka. O tai, kad čia jau tiek laiko egzistuoja turgus, pasak jo, tai atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai.