Vilniaus universitetas garsėja ne tik savo istorija, mokslo pasiekimais, bet ir meno kolektyvais, iš kurių – net trys chorai. Visiems vadovauja viena moteris – Rasa Gelgotienė, kuri suspėja ne tik ugdyti Universiteto ansamblius, bet ir su jais dalyvauti įvairiuose konkursuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. „Darbas vienas kitam labai padeda, renki repertuarą, peržiūrinėji krūvą natų, kai turi vieną kolektyvą, žiūri tik kas jam tinka, turi tris – atsidedi didesnę krūvą“, – apie darbą su trimis chorais pasakojo vadovė.

„Virgo“ – intelektualių merginų choras

Mergelės ženklo pavadinimas, kurį sugalvojo buvęs Filologijos fakulteto dekanas, „prilipo“ chorui, kuriame dainuoja pusšimtis Universitete studijuojančių merginų. „Labai daug intelektualių, įdomių, originalių, kūrybingų studenčių. Mažai kur yra tiek daug inteligentiškų merginų“, – gerų žodžių apie auklėtines negailėjo vadovė. Ji teigė, kad darbas smagus, nors kartu ir gana sudėtingas. „Joms atrodo, kad viskas pavyksta vien dėl to, kad supranta, kaip dainuoti. Įsivaizduoti – tik pusė darbo. Juk šokant per kartelę neužtenka pagalvoti, reikia pakelti koją ir šokti, reikia atlikti. Merginos greitai suvokia, gana greitai padaro ir lengvai pasiduoda impulsui, bet nelabai ilgai prisimena, todėl reikia ilgai kartoti. Jos labai lanksčios ir greitai pameta, reikia gerai užtvirtinti“, – sunkumais dalinosi vadovė.

Kai kūrinys išmoktas, choristės savo balsais džiugina žmones ne tik gimtinėje, bet ir svetur. Dainininkėms ir Europos sienos – ne riba, jos koncertavo ne tik didžiuosiuose Senojo žemyno ir kaimynių miestuose, bet aplankė ir kitus kraštus. Buvo išvykusios į JAV, Kanadą, Meksiką, Japoniją. Auditoriją choristės pritraukia ne tik savo gražiais balsais, bet ir plačiu repertuaru. „Jis įvairus, skirtingas. Vieniems festivaliams vieno reikia, kitiems kito. Ir merginoms reikia skirtingų kūrinių, ir man pačiai“, – apie dainų įvairovę pasakojo R. Gelgotienė. Vėliau vadovė pripažino, kad smagiausia ruošti meniniu požiūriu vertingus kūrinius, kuriuos galima ne tik išgirsti, bet ir pajusti jų dramaturgiją. Tai tokios dainos, kurios sukrečia patį atlikėją, o jei pavyksta gerai atlikti, ir klausytoją. „Be jokios abejonės tokių yra ir šiuolaikinių kūrinių, bet prie jų priėjimas kol kas ribotas, – tęsė vadovė, – šiuolaikiniam žmogui norisi naujumo, norisi šiuolaikinio kūrinio, bet jis turi būti vertingas.“ Merginos taip pat dirba su orkestrais ir solistais. „Visi chorai bendradarbiauja. Nereikia užsidaryti vien todėl, kad tai – didžiulė patirtis“, – teigė vadovė. Ji pastebėjo, kad tai tarsi mokykla, kurioje perduodama muzikavimo kokybė. Be to, dauguma kūrinių reikalauja akompanavimo.

Seniausias Universiteto choras  – „Gaudeamus“

Tai seniausias ir giliausias muzikines tradicijas turintis kolektyvas. R.Gelgotienė pasakojo, kad jie pripratę savo metus skaičiuoti nuo konkrečios įsteigimo datos tarpukaryje, bet pati vadovė mano, kad, kiek metų Universitetui, tiek ir šiam chorui. Tačiau ji akcentavo, kad pavadinimas atgijo neseniai. Vadovė pasakojo, kad senieji nariai minėdami choro jubiliejų užsiminė apie istorinio vardo atnaujinimą. Taip ir atsitiko. „Kolektyvas didžiuojasi savo istorija, – teigė vadovė, – mes nesijaučiame seni, bet didžiuojamės, kad jis yra.“ Nors „Gaudeamus“ ir turi gilią istoriją, jis smarkiai nesiskiria nuo kitų R. Gelgotienės vadovaujamų kolektyvų – repertuaras taip pat įvairus, koncertų skaičius irgi nemažesnis.

Darbas su šiuo choru šiek tiek kitoks. „Pats pavadinimas sako – mišrus, tai ir darbas bus mišrus“, – teigė vadovė. „Pirmiausiai reikia prisitaikyti prie psichologinių ypatumų“, − darbo specifiką dėstė R. Gelgotienė. Anot vadovės, vaikinai stabilesni, lėčiau išmoksta, įsisavina naują medžiagą, bet tai padaro daug tvirčiau. Taip pat jų lankomumas geresnis, yra patikimesni. Pavyzdžiui, iš trisdešimties − keturiasdešimties merginų ateina apie dvidešimt, o iš penkiolikos vaikinų ateis trylika. Patikimumas juntamas ir balsuose. „Altas visada bus patikimesnis už sopraną, o bosas už tenorą“, − teigė vadovė. „Muzikine prasme darbas irgi šiek tiek skiriasi“, – tęsia ji, – lygių balsų chore balsai labiau „pjaunasi“, sunkiau surasti derėjimą negu su mišrių chorų balsais. Jeigu ruoši paprastą kūrinį su merginų choru, tai ilgai vargsi, kol paprasti akordai suskambės, o su mišriu iš karto suskamba.“ Nors „Gaudeamus“ choras turi ilgametę istoriją, jis nesnaudžia ir kuria naujas tradicijas. Viena iš jų – 2003 metais pradėta kalėdinė akcija. Dainininkai parengia specialią programą, skirtą žmonėms su klausos negalia. Kūrinius publika gali ne tik išgirsti, bet ir pamatyti, mat jie atliekami gestų kalba.

(Ne)jaunas „Pro musica“ choras

„Jį sukūrė „Virgo“ choristės. Merginos dainavo Universitete, po to kelis metus pasiliko. Atėjus naujokėms reikėjo užleisti vietą, o nėra, kur išeiti“, – choro įkūrimo istoriją pasakojo vadovė. Žmogus, baigęs universitetą, nepriklauso chorui, todėl vienintelė išeitis buvo suburti alumni chorą, kuriame jie galėtų dainuoti. R. Gelgotienė akcentavo, kad Vilniuje labai trūksta suaugusių žmonių kolektyvų. „Tai jauniausiais savo istorija, bet vyriausias amžiumi“, – apie chorą pasakojo vadovė. Nors šio kolektyvo veikloje dalyvauja jau universitetą baigę žmonės, darbas tikrai nėra lengvesnis. „Studentų akys plačios – jie visko nori, o baigę žmonės kaip tik dažniausiai linkę mesti visas veiklas, jaunystės pramogas ir pradėti daryti karjerą, kurti šeimą. Dvasiniam gyvenimui ar tobulėjimui laiko nelieka“, – nuogąstavimais dalinosi chorų vadovė. Ji pastebi, kad žmonės atsipeikėja gana vėlai, vėl nori dalyvauti veikloje, o kur chorą rasti?

„Pro musica“ suteikia galimybę dalyvauti veikloje, skirti laiko sau. Kolektyvas repetuoja tik kartą per savaitę. Kai balsas nedirba visą savaitę − įgūdžiai prastėja, todėl „Pro musica“ turi daug laisvai pasirenkamų dalykų jiems lavinti. „Turime vokalistus, papildomą ritmikos grupę“, – veiklas vardino R. Galgotienė. Nors repeticijų ir mažai, pasiekimais choras tikrai negali skųstis. Ispanijoje vykusiame konkurse iškovojo trečią vietą už privalomąją programą. Lietuvoje šio ansamblio veikla įvertinta „Auksinės paukštės“ apdovanojimu.

„Žmogus negali nedainuoti“, – teigia R.Gelgotienė. Žmonių į chorus ateina tikrai daug“, − tęsė vadovė. Ji teigė, kad chorai − tai puikus ir pigus būdas šviesti visuomenę, ją tobulinti. „Žmonės pagaliau pradeda įžvelgti socialinį jų aspektą. Čia jau kelio pradžia“, – chorų populiarumu džiaugėsi R. Gelgotienė.

Susiję