Mes kitų akimis

Pavasarį vis daugiau laiko praleisdamas mūsų Maironio kiemelyje, ne kartą pagalvodavau, kas gyvena už rytinėje Bernardinų gatvės pusėje esančio namo langų. Kas tie žmonės? Ką jie mąsto apie žiniasklaidą? Ko tikisi iš žurnalistikos studentų?

Vieną vėlyvą popietę nusprendžiau apsilankyti tame name, susipažinti su ten gyvenančiais žmonėmis. Žvilgtelėti į mūsų kiemelį jų akimis.

Balandžio dvidešimt septintoji. Dešimčia minučių vėluojantis laikrodis rodo lygiai penktą valandą. Vis tankesni debesys pranašauja, kad vakaras bus vėsesnis nei įprasta. Toldamas nuo Žurnalistikos instituto durų, pasitikrinu diktofono ir fotoaparato baterijų indikatorius. Baterijos įkrautos, tik skrandis tuščias.

Po keliolikos sekundžių žingsniuoju Bernardinų gatve. Ties Adomo Mickevičiaus muziejumi pasuku į dešinę, praveriu medines duris arkoje. Atsiduriu įprastame senamiesčio kiemelyje, iš kurio pasuku į laiptinę. Nosį ima kutenti senos medienos kvapas. Skambinu į dešiniausiai esančio buto duris, tikėdamasis pamatyti senyvą inteligentą. Durys neatsidaro, bet girdžiu krebždesį primenančius žingsnius. Dar kartą spusteliu skambučio mygtuką. Pagaliau durys lėtai prasiveria. Laba diena, esu Vilniaus universiteto studentas…

Juzė, pensininkė

Juzė, pensininkė. Autoriaus nuotr.
Juzė, pensininkė. Autoriaus nuotr.

…dėkui, arbatos atsisakysiu. Taigi, norėjau jūsų paklausti…

Pavardės, vardo, tėvų vardo, kada gimus, kur gimus ir kodėl gimus?

Tikrai ne! Norėčiau klausti apie laikraščiais (vietoje kompiuterio ant Juzės rašomojo stalo – radijo taškas) ir jiems rašančius žmones. Apie ką pirmiausia pagalvojate, išgirdusi žodį  „žurnalistas“?

Apie simpatišką vyruką.

Na juk ne visi žurnalistai simpatiški… Sakykite, ponia, ar pasitikite jais? Ar tik simpatiškais?

Pasitikiu ir tais, ir tais. Apskritai esu linkusi pasitikėti visais žmonėmis, nepaisant jų profesijos ar išvaizdos. Per 87 gyvenimo metus manęs dar nė karto nėra apgavę. Yra toks posakis: „Aklai pasitikėk žmonėmis, ir jie nedrįs tavęs apgaudinėti“. Aš taip ir elgiuosi.

Tikriausiai žinote, kad jūsų kaimynystėje yra Žurnalistikos institutas. Ko tikitės iš jame mokslus kremtančių studentų?

Visada buvo ir asmenybių, ir niekšelių, o žurnalistai juk tokie patys žmonės. Nesvarbu, ar iš seno, ar iš jauno tikėtis būtų galima daug, bet situacija išliks tokia pati – bus ir šaunių, ir blogų. Vis dėlto labiausiai iš jaunųjų žurnalistų norėtųsi sąžiningumo.

Ilgai pas Juzę neužtrukau, nors norėjau ilgiau pasišnekučiuoti. Moters akys, nepaisant patirties raukšlėmis nusėto veido, dvelkė nuoširdumu. Atsisveikinu, palinkiu sveikatos ir kylu girgždančiais mediniais laiptais.

Vėl spaudžiu skambutį. Šį kartą už medinių, nešarvuotų, prie laiptinės aplinkos puikiai derančių durų iš karto pasigirsta triukšmas. Ko gero, vaikų šnabždesiai, peraugantys į šūkavimus. Netrukus pasigirsta duslūs žingsniai ir šuns lojimas. Duris atidaro stotingas vyriškis su rožiniais drabužėliais pasipuošusia mergaite glėbyje. Vyriškiui prie kojų glaustosi ir į mane šnairuoja piktai atrodantis nušertas „reksas“, o ant jo nugaros kaubojiškus jojimo įgūdžius tobulina kiek vyresnis berniūkštis.

Laba diena, esu <…> iš <…>. Norėčiau <…>, ar galima sutrukdyti? Kiek pasimetęs vyriškis pakviečia Aną.

Ana, namų šeimininkė

Ana, namų šeimininkė. Autoriaus nuotr.
Ana, namų šeimininkė. Autoriaus nuotr.

Laba diena, norėjau jūsų paklausti…

Klauskite, įdomu, ar labai sunku bus…

Klausimai  nesunkūs ir tik trys. Kaip jūs galėtumėte apibūdinti  žurnalistą?

Žurnalistas – tai žmogus, visuomenei pateikiantis  informaciją, kurios ji neturėtų žinoti.

Įdomu. Vadinasi, gatvėje nekalbėtumėte su žurnalistu, nes bijotumėte, kad visi sužinos jūsų nuomonę, kurios žinoti jiems nereikia?

Neteko turėti reikalų su žurnalistais. Tačiau jei tektų, pasitikėčiau tikrai ne visais. Juk būna visokių. Pirmiausia pasidomėčiau tuo, ką jis rašo. Jei reikėtų bendrauti taip, kaip kalbamės dabar, pasitikėjimą lemtų žurnalisto mandagumas ir iškalba.

Ko tikėtumėtės iš karjerą pradedančių būsimų žurnalistų?

Linkėčiau išlikti garbingiems, sąžiningiems ir suprasti, kad žodis – tai jėga. Žurnalistai yra galingi žmonės. Juk teksto autorius vienas, o jo skaitytojų – tūkstančiai.

Norėjosi dar pasikalbėti, tačiau mergaitė vis labiau krykštavo, o mažasis kaubojus plastikiniu vandens pistoletu taikėsi mane nušauti. Prieš atsisveikindamas „iškepu“ keletą Anos portretų ir tęsiu kelionę.

Beldžiu į kitas duris. Studentė Dalia kalbasi noriai, tačiau lakoniškai. Vėliau kalbinu jos draugą Valentiną, taip pat studentą. Abu puikiai supranta, kad dažnai dėl spausdinamų tekstų yra kalti ne tik žurnalistai, bet ir juos spaudžiantys redakcijų savininkai. Pašnekovai ateityje iš Lietuvos žurnalistikos tikisi daugiau kokybės, išsamumo ir mažiau bulvaro. Valentinas kasdien skaito politinės tematikos leidinius ir interneto portalus. Jaunuolis pastebi, kad daugeliui juose publikuojamų straipsnių stinga išsamumo ir įžvalgų.

Valentinas, studentas. Autoriaus nuotr.
Valentinas, studentas. Autoriaus nuotr.

Noriu belstis į dar vienas duris, tačiau… daugiau durų nebėra. Taip, šiame dviejų aukštų name, kurio langai žvelgia į Žurnalistikos instituto kiemelį, tėra tik trys apgyvendinti butai. Ketvirtojo durys be rankenos ir skambučio. Niekas net nežino, kieno jis.

Apsilankiau ir kitame instituto kaimynystėje, Šv. Mykolo gatvėje, esančiame name.

Vytautas, pensininkas

Vytautas, pensininkas. Autoriaus nuotr.
Vytautas, pensininkas. Autoriaus nuotr.

…Ilgai neužtruksiu. Domiuosi  nuomonėmis apie žiniasklaidą ir žurnalistus.

Nenoriu kalbėti šia tema, kadangi esu labai supykęs ant žurnalistų…

Kodėl?

Jie kelia labai daug sumaišties ir yra labai agresyvūs – viską padarys, kad tik gautų informacijos.

Tikriausiai net neverta klausti, ar pasitikėtumėte žurnalistu?

Nepasitikėčiau, nes žurnalistai yra linkę itin perdėtai aprašyti tam tikras situacijas, dažnai medžiagą pateikia vienpusiškai. Labiausiai tai matoma televizijoje, o ypač internete – ten daug šlykščių tekstų, apstu nesąmonių. Daugelį tekstų reikėtų cenzūruoti.

Jūsų nuomonė itin kategoriška…

Tiesiog nežinau, ką daugiau pasakyti. Mano atsakymai aršūs, tačiau tokie jie yra todėl, kad šiuo metu žurnalistikos situacija labai prasta. Žinoma, sovietmečiu buvo ne ką geriau, kadangi spaudoje buvo daug melo, neteisybės, tačiau dabar žiniasklaida juda kita linkme – visi dirbantys joje tiesiog stengiasi įbrukti nuomones, bet ne faktus.

Ko  labiausiai trūksta žurnalistams?

Sąžiningumo. Norėtųsi, kad žurnalistai nesistengtų formuoti nuomonės, o tiesiog objektyviai pateiktų informaciją.

Vakaras jau visai čia pat. Dar šiek tiek pakalbėjęs su Vytautu apie aršią dviejų didžiųjų Lietuvos komercinių TV kanalų konkurenciją ir girtuokliavimą tiesioginiame eteryje, grįžau į Bernardinų gatvę. Neužilgo atsiduriu už dar vienų medinių arkos vartų esančiame kiemelyje, kuriame įsikūrusi kultūros leidinio „7 meno dienos“ redakcija. Nejaugi daugiau čia niekas negyvena?

Allan, žurnalistas

Allan, žurnalistas. Autoriaus nuotr.
Allan, žurnalistas. Autoriaus nuotr.

Laba diena, ar galėčiau jus sutrukdyti minutėlei?

I am sorry, I can‘t speak lithuanian very well…

Pasirodo, Allano gimtinė – Danija. Į mūsų šalį jis atvyko 1999 metais ir čia sukūrė šeimą. Lietuviškai šneka prastai, tačiau aš neblogai kalbu angliškai.

Labiau pasitikėtumėte Danijos ar Lietuvos žurnalistu?

Visiškai pasitikiu žurnalistais. Pats dirbu šį darbą, mano geriausias draugas yra žurnalistas, net mano vaikas, ir tas ketina studijuoti žurnalistiką. Nematau skirtumo tarp pasitikėjimo žurnalistu ar bet kokiu kitu žmogumi.

Kaip vertinate žiniasklaidos padėtį Lietuvoje?

Negalėčiau atsakyti objektyviai, nes nemoku lietuvių kalbos taip gerai, kaip norėčiau. Vis dėlto gyvenu Lietuvoje jau 12 metų, stebiu žiniasklaidos situaciją. Manau, žurnalistai turėtų labiau „pasikapstyti“, į reiškinius ar įvykius pažvelgti  giliau.

O kodėl žurnalistai per mažai įsigilina į temą?

Manau, Lietuvoje rengiama per daug žurnalistų, galbūt taip yra todėl, kad čia žurnalistiką studijuoti galima prieš tai negavus jokio kito universitetinio išsilavinimo. Danijoje žmogus, norintis stoti į žurnalistikos mokyklą, privalo turėti kokios nors mokslo srities baigimo diplomą ir konkuruoti su daug kitų pretendentų.

Ko labiausiai pasigendate Lietuvos žiniasklaidoje?

Didesnio žurnalistų dėmesio vartotojų teisėms. Asmeniškai domiuosi šia tema ir manau, kad dauguma ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių piliečių yra per mažai informuoti kaip elgtis įvairių apgavysčių atveju, kokiu būdu galima išspręsti kilusius konfliktus su įmonėmis.

Štai tokie tie mūsų kaimynai. Paprasti, nuoširdūs, šmaikštūs ir draugiški žmonės, turintys ganėtinai skirtingas nuomones apie mus, būsimus ar esamus žurnalistus, ir apie Lietuvos žiniasklaidą.

Vytautas ja pasipiktinęs, Juzei viskas neatrodo taip blogai. Ana linki mums išlikti garbingiems, o Valentinas tikisi daugiau analitikos.

Lūkesčiai ir vertinimai skirtingi, tačiau visus juos vienija bendras mūsų darbo vertinimo kriterijus – sąžiningumas.

Patalpinta: Rašiniai