Diskusijos vedėja Lolita Varanavičienė teigė, kad ši diskusija yra tarsi repeticija prieš tarptautinę 2011 metų Bolonijos vaikų knygų mugę, kurioje Lietuvos atstovai dalyvaus garbės svečių teisėmis.

Pirmąkart parodytas dėmesys

L. Varanavičienė tikino, kad prieš keletą metų Lietuvoje vaikiškų knygų iliustratoriai ,,suardė“ nusistovėjusią tvarką – pradėjo savarankiškai leisti knygas – tapo rašytojais. Ji pastebėjo, kad minėta tendencija sparčiai plinta, todėl, jos manymu, tai reikėtų aptarti plačiau, supažindinti visuomenę su nauju ir įdomiu reiškiniu. L. Varanavičienė sakė, kad šiais metais vaikiškų knygų iliustratoriai pirmąkart sulaukė didelio dėmesio. ,,Dailininkai savo kruopščiu ir sąžiningu darbu išsikovojo vietą po saule, įrodė, kad jie ne mažiau nei rašytojai svarbūs knygos leidybiniame procese, ypač šiandien, kai dažnas dailininkas pradėjo rašyti“, – teigė diskusijos vedėja.

Diskusijoje dalyvavo žymiausi Lietuvos vaikiškų knygų iliustratoriai – rašytojai: Kęstutis Kasparavičius, Mikalojus Povilas Vilutis, Marius Jonutis ir Paulius Juodišius. Šie žmonės neapsiriboja vien tik daile – pajutę plunksnakočio galią, nenori jo paleisti iš rankų. Deda lygybės ženklą tarp dailės ir literatūros.

Pritrūko laisvės

,,Kodėl pradėjote rašyti – ar mažai pasaulyje autorių ir jų išleistų knygų, ar negalite savęs realizuoti dailėje?“ – klausimu į diskusijos dalyvius kreipėsi L. Varanavičienė.

Pirmasis atsakyti pasišovė K. Kasparavičius, iliustravęs apie 60 knygų vaikams – 10 iš jų parašė pats. Žymus iliustratorius sakė: ,,Šitą klausimą, mano atžvilgiu, reikėtų keisti. Jis turėtų skambėti taip: kodėl choro dirigentas pradėjo piešti?“. Dailininkas pažymėjo, kad jis 11 metų Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi chorinio dirigavimo skyriuje. Ir tik 6 – dailę. ,,Rašyti pradėjau prieš dešimtmetį. Iki tol palinkęs prie rašomojo stalo nuo ryto iki vakaro piešiau. Nors kūrybinių minčių galvoje buvo, ilgai vadovavausi principu: jei gali nerašyti, geriau nerašyk. Mėgau iliustruoti klasikines knygas. Deja, toje srityje dailininkas yra antroje vietoje, todėl daug idėjų liko neįgyvendintų – kartais jos buvo kvaištelėjusios. Darbas leidykloje mane varžė. Dirbdamas paskutinėje Taivano leidykloje, kolegų buvau pastūmėtas pradėti rašyti. Tiesa, pirmieji mano darbai buvo išversti į kinų kalbą, lietuviškų leidinių knygynų lentynose nepasirodė, bet to aš ir nenorėjau“, – savo istoriją papasakojo K. Kasparavičius.

Panašiai kalbėjo ir Paulius Juodišius. Teigė, kad jį rašyti paskatino noras išleisti knygą be niekieno pagalbos bei kolegų parodytas pavyzdys. ,,Dažnai iškyla konfliktų su rašytojais, todėl ir tai vertė susimąstyti apie savarankišką knygų leidybą. Jei daryčiau viską, ką lieps autoriai, turėčiau gerti raminančių vaistų“, – dar vieną problemą atskleidė dailininkas.

Marius Jonutis, vaikams žinomas, kaip pernai išleistos knygos ,,Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“ autorius ir iliustratorius, sakė, kad jam neteko iliustruoti daug knygų, pagal kažkieno užsakymą. Naujai atsiskleidusiam rašytojui maloniau leisti savo knygas – nuo pradžios iki galo. Jis net maketuoja leidinius pats. ,,Pirmoje klasėje parašiau du eilėraščius. Vieną skyriau mamai, kitą – tarybinei armijai“, – literatūrinį kelią prisiminė knygų autorius. Jis mano, kad rašyti gali pradėti visi: fizikai, bibliotekininkai, galbūt net prezidentai. M. Jonutis sutiktų iliustruoti ir kitų autorių knygas, tačiau dabar tam trūksta laiko.

Grafikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Mikalojus Povilas Vilutis teigė, jog parašė ir pats iliustravo vieną knygą. Menininkas sakė nežinantis, kodėl dailininkai pradeda rašyti. Spėja, kad gamta duoda talentą ir niekas nežino, kada jis išsiskleis: ,,Lemtis diktuoja gyvenimą. Dievas žmogų pakrauna kūrybine energija. Jei žmogus tą energiją turi, ji gali pasireikšti įvairiais būdais – garsais, vaizdais, judesiais. Vieną dieną idėjos žmoguje pradeda nebetilpti. Taip atsitiko ir man. Piešiu ir rašau galvoje, ten suformuotus vaizdus noriu perteikti ant popieriaus lapo, jei to nepadarau – neturiu ramybės“. M. P. Vilutis pirmą knygą iliustravo savo tetos Aldonos Liobytės. Dailininkui svetimų tekstų iliustravimas kelia rūpesčių: ,,Aš noriu piešti tai, kas man patinka. Negaliu tapyti gyvūnų, pavyzdžiui, ežių, kiškių, lapių, nes niekada jais nebuvau. Aš esu žmogus, todėl mielai piešiu žmones. Nenoriu iliustruoti svetimų knygų – piešti prieš savo valią“.

Savo knygą iliustruoti smagiau

Kiekviena pradžia turi pabaigą, tad diskusijoje pabandyta sužinoti ar dailininkai – rašytojai artimiausiu metu nežada nutraukti savo naujai atrastos veiklos. K. Kasapravičius juokaudamas atsakė: ,,Planuoju nusipirkti oblių ir suremontuoti, nudažyti tvorą, juosiančią mano namus“. Nežada atsisakyti iliustruoti savo paties parašytų knygų. Anot menininko, didelė laimė – suteikti spalvų savo knygai – smagu dirbti su nuosavu leidiniu. Atsiradus prieštaravimams, autorius koreguoja tekstą, o ne piešinius.

P. Juodišius mano, kad dailininkui verta ieškoti savęs ir literatūroje, tačiau dirbant vienam, sunkiau išvengti klaidų: ,,Dviese lengviau pastebėti knygos trūkumus, nors ir kyla konfliktų tarp abiejų sričių menininkų“.

Įvertina parodytą dėmesį

Diskusijos dalyviai teigė, jog juos traukia nauji, dar neatrasti toliai, todėl ir ryžosi ieškoti savęs kitose meno srityse. Pastebėjo – tik šiemet jiems buvo parodytas dėmesys. Galbūt todėl, jog tik po kelių metų skaitytojai įvertino iliustratorių išleistų knygų meninę vertę. Menininkai džiaugėsi sulaukę knygų mugės lankytojų palaikymo, sakėsi įvertinantys jiems parodytą dėmesį.

Susiję