Tradicinės Užgavėnių šėlionės

Daktarais persirengę ansamblio „Ūla“ nariai taisė paniurusią praeivių nuotaiką. Indrės Urbaitės nuotr.
Daktarais persirengę ansamblio „Ūla“ nariai taisė paniurusią praeivių nuotaiką. Indrės Urbaitės nuotr.

Po pirmąjį kovo savaitgalį Vilniaus mieste vykusios Kaziuko mugės uždarymo ceremonijos Rotušės aikštėje linksmybės nesibaigė. Sekmadienį, kovo 6 d., prie miesto Rotušės susirinkę čigonai, ubagai, daktarai, visokio plauko velniai ir raganos priminė vilniečiams, kokios iš tiesų yra tradicinės Užgavėnės.

Šventei dar neprasidėjus

Rotušės aikštėje čigonais persirengę jaunuoliai sodino mažus vaikus ant spalvingais kaspinais bei audinių skiautėmis papuoštų žirgų, Vilniaus etninės kultūros centro ansamblio „Ūla“ daktarai gydė praeivius nuo liūdesio, šalčio bei kitų Lietuvą apnikusių nelaimių. Prieš prasidedant šventei įvairūs tautines tradicijas puoselėjantys kolektyvai ruošėsi smagiai Užgavėnių fiestai.

Lietuviškos Užgavėnės

Šventei prasidėjus ant scenos pasirodė kariniu kostiumu pasipuošęs Žydrūnas Vėpla iš Mackėnų, save pristatęs kaip kovoje su ožiais traumuotą čigonų katilinės naktinį sargą. „Noriu išdidžiai pareikšti, kad atėjo laikas mums čia švęsti lietuviškas Užgavėnes kaip reikiant lietuviškai, patriotiškai“, – kalbėjo generolas iš Utenos rajono. Jis ragino nusimesti sunkią žiemos naštą, triukšminga muzika ir gera nuotaika sustabdyti žiemos karaliavimą ir padaryti tvarką.  Kad jo žodžiai skambėtų įtikimiau, jis užtraukė savą patriotinės „Katedros“ dainos versiją: „Mes jėga, mūsų daug ir mes galingi, mes jėga, ubagai, čigonai bus turtingi. Mes jėga, ožiai, velniai bus vaisingi. Mes jėga, švenčiam Užgavėnes ir mes laimingi.“

Sceną generolas Žydrūnas užleido savo draugams – persirengėliams miško muzikantams, susirinkusią minią linksminusiems teatralizuotais giltinių šokiais bei tikrai čigoniškomis dovanomis. Ansamblio vokalistė susirinkusiai publikai sviestelėjo nedidelį drobinį maišelį, kuriame sudėtos visos čigonų padarytos nuodėmės.

Savo pasirodymą pavadinę porinkimine kampanija, muzikantai smagiai traukė tradicines lietuviškas dainas, dainavo, pasak jų, tautinėms mažumoms skirtas sutartines: „Pylė, pylė, pylė lenkai alaus“, susirinkusiuosius išjudino Žydo šokiu.

Porinkiminė persirengėlių agitacija. Indrės Urbaitės nuotr.
Porinkiminė persirengėlių agitacija. Indrės Urbaitės nuotr.

Lašininio ir Kanapinio kova dėl Vilniaus mero posto

Tradicinė pačių svarbiausių Užgavėnių personažų kova virto ką tik praėjusių savivaldybių rinkimų parodija. „Ar norit daug lašinių? Norit? Ar norit daug dešrų? Ar norit daug blynų? Tai žinokit rinkit mane Lašininį in miesto valdžių ir aprūpinsiu“, – dzūkiškai į minią kreipėsi žiemos raginęs dar nevaryti Lašininis. Pavasario simbolis Kanapinis neliko skolingas politinį savo oponentą išvadinęs apžėlusiu, našlių ir čigonių gailesčio nevertu storuliu. „Tautai reikia ne tokio. Tautai reikia gražaus, liekno, jauno, protingo, tokio šauklio kaip aš“,  –  gyrėsi lieknasis Kanapinis.

Baigę kalbas, abu kandidatai iškvietė vienas kitą į muzikines varžytuves. Lašininiui atstovavo Vilniaus etninės kultūros centro folkloro ansamblis „Rasoda“, Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ ir etnografinis kolektyvas „Kadagys“. Kanapinis atsakė pristatydamas savo folkloro ansamblį „Ūla“ bei Jono ir Inijos Trinkūnų vadovaujamą apeigų folkloro ansamblį „Kūlgrinda“. Kad ir kaip smagiai Lašininio muzikantai mušė būgnus, griežė smuikais, grojo akordeonais, kovos kulminacija tapo Vilniaus etninės kultūros centro ansamblis „Jorė“, nulėmęs muzikinę Kanapinio pergalę.

Ansamblių dvikovos baigtis neįtikino Lašininio, tad amžini priešai santykius nutarė išsiaiškinti tradiciniais būdais. Iššaukę senoviniais LDK  laikų šarvais pasipuošusius riterius jie surengė tikras kautynes. Ant scenos Lašininis ir Kanapinis traukė kanapinę virvę, o žemiau, prie pakylos, teatralizuotai kovėsi riteriai. Kaip ir turėjo būti, laimėjo pavasario šauklys, naujasis Užgavėnes švenčiančio Vilniaus meras Kanapinis.

Aukštaitiškas Gavėnas šypsojosi, nė neįtardamas, koks galas jo laukia. Autorės nuotr.
Aukštaitiškas Gavėnas šypsojosi, nė neįtardamas, koks galas jo laukia. Autorės nuotr.

Aukštaitiškas Gavėnas vietoj žemaitiškos Morės

Kaipgi Užgavėnės be didelio laužo, kuriame pleška žiemos karalienė – žemaitiška Morė? Vaikai nešaukė „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!“ – mieste vykusių Aukštaičių dienų proga žemaitiškas tradicijas  pakeitė aukštaitiški papročiai.

„Pakarti? Sudeginti? Nuskandinti? Užsodinti ant žirgo ir kad išneštų į nežinomą pusę, kad niekada atgal negrįžtų šalčiai, žiema ir visos blogybės?“ – susirinkusios minios klausė triumfuojantis Kanapinis, laimėjęs teisę nuspręsti, kaip atsikratyti vargetos Gavėno, nešančio visus įmanomus žiemos vargus.

Žiūrovams pritarus buvo nuspręsta, jog šiaudais pasipuošęs aukštaitiškas Gavėnas privalo palikti miestą raitas čigonų kinkytu žirgu. Ilgai nelaukę, Kanapinio komandos nariai užsodino svečią iš Aukštaitijos  ant violetinėmis skiautėmis išpuošto arklio nugaros ir kartu su  žiema išvijo iš Rotušės aikštės.

Renginį baigė dar kartą ant scenos pasirodęs ir pavasario pradžią atnešęs folkloro ansamblis „Jorė“. Taip,  kaip ir su Kaziuko muge, vilniečiai atsisveikino su per ilgai užsibuvusia žiema.

Patalpinta: Rašiniai