Kodėl mes jį taip sureikšminam?

Lietuviškus pinigus naudojame kiekvieną dieną, dažnai centus randame ant žemės arba dedame į jiems skirtą vietą kambaryje, bet niekada nepagalvojame, kiek techninės ir kūrybinės jėgos įdėta į pinigo gamybą. Neretai susiduriame su nuostata, kad litas, kaip atskira moneta, žmogui nieko nereiškia. Šį projektą skiriame tiems, kurie niekuomet nesusimąstė, kodėl litas yra toks, koks yra. Ir tiems, kurie baltus centus meta į šalį arba slepia giliausiame kampe.

Mindaugas Aušra, Aura Jankūnaitė, Vytenis Kudarauskas, Laura Bagdžiūnaitė

Pecunia sapiens – pinigų evoliucija

Miglė Nargėlaitė

Lietuvos banko pinigų muziejus savo lankytojams suteikia progą susipažinti su pinigų istorija, kurios pradžia, pasirodo, siekia ankstyvuosius žemdirbystės laikus. Šiandien sunku pasakyti, ar pinigus aštuntąją dieną sukūrė Dievas, ar jie atsirado evoliucijos būdu – tai amžinas teologinis ginčas. Vis dėlto pasikliaukime Darvino teorija. Pinigų išvaizda ir forma metams bėgant keitėsi ir įgaudavo pačių keisčiausių formų – vieni jų būdavo apvalūs, kiti pailgi, o dar kiti – didelės plokštės, kurias žmonės nešiodavo ant galvų. Pinigų evoliucijos kelią pasakoja Lietuvos banko pinigų muziejaus eksponatai.

Nuo pecunia australophitecus iki pecunia habilis

Ekskursija prasideda pinigų muziejaus rūsio salėje. Čia pinigų istoriją pradeda pasakoti pirmosios mainų priemonės – tai grūdai, papuošalai, vaškas, gintaras. Šias prekes  žmonės mainydavo į jiems rūpimus daiktus. Kadangi tais laikais Baltijos jūra į krantą išmesdavo nepaprastai daug gintaro, nusidirekė garsusis gintaro kelias nuo baltų kraštų iki senovės Romos imperijos. Romėnai gintarą vertino net labiau už auksą, todėl jis buvo nuolat gabenamas pirklių.

Nepaisant gintaro brangumo ir paplitimo, paprasti homo sapiens atsiskaitinėdavo paprastais pecunia austalophitecus – grūdais. Juos pasverdavo ir tuomet nuspręsdavo, ką už tokią “sumą” galima įsigyti. Ilgainiui buvo nuspręsta grūdus pakeisti metalo lydiniais. Štai Lietuvoje atsirado lietuviški ilgieji – tai pecunia habilis, sidabro lydiniai, kurių kiekvieno vertė atitinka tam tikrą grūdų svorį. Šie lydiniai – tai antrasis eksponatas pinigų muziejuje. Metalo lydinius naudojo tik turtingieji ir pirkliai, nes jų vertė labai didelė. Už tokį lydinį buvo galima įsigyti galvijų, žirgą, todėl valstiečiai dažnai ir per visą gyvenimą tokio lydinio nebuvo rankose laikę. Ilgą laiką žmonės mainė vienus daiktus į kitus.

Lietuvos banko pinigų muziejus šalia lietuviškų ilgųjų pateikia ir kitų tautų metalo lydinius. Kijevo Rusia turėjo grivnas, kurios buvo paplitusios Ukrainoje ir Baltarusijoje, o skandinavai lydydavo ne pailgus, bet apyrankės formos lydinius, todėl tokius pinigus buvo patogu nešiotis su savimi.

Vėliau atsiradusios monetos atspindėjo žmonių įprotį sverti grūdus:  rusijos rublio pirmoji reikšmė buvo šimtas grūdų, o šekelio, Izraelio pinigo, – 180 grūdų. Tokie pavadinimai, turintys kažką bendra su grūdų svėrimu, kai kuriose šalyse iki šiol naudojami. Štai Didžioji Britanija turi svarus.

Pinigus skaičiuodavo žmonės taip pat kitaip. Tuo metu pasaulyje vyravo šešiasdešimtainė skaičiavimo sistema. Tai reiškia, kad apvaliu vienetu žmonės laikydavo 60, o ne dešimt. Lietuviški ilgieji žmonių buvo vadinami kapomis, o viena tokia kapa sudarė 60 vienetų. Dar ir dabar kai kur kaimuose žmonės sako „nusipirko kapą bulvių“, o tai reiškia arba 60 bulvių, arba 60 gramų bulvių. Šis skaičiavimas prigijo ir pradėjus naudoti monetas. Tuomet kapa grašių reiškė 60 grašių.

Pecunia habilis keičia pecunia erectus

Vėliau atsiranda apvalios, atitinkamą svorį reiškiančios monetos – tai pecunia erectus. Pačios seniausios liedintos monetos atsirado Kinijoje. Lietuvos banko pinigų muziejus savo lankytojams demonstruoja unikalią galimybę pamatyti pirmąsias monetas pasaulyje – jų egzempliorius muziejui padovanojo Kinijos ambasadorius. Kinija pirmoji išrado ne tik metalines monetas, bet ir popierinius pinigus  – jie pirmieji išrado popierių. Kinijoje monetos buvo liedintos, o europiečiai sumanė jas kaldinti.

Taigi ekskursiją tęsia kaldintos senovės Graikijos monetos, kurių muziejus turi iš ties nemažai. Europoje monetos pradėtos kaldinti Graikijoje. Graikai ne tik kaldino monetas, bet ir sukūrė jų dabartinę išvaizdą – pradėjo ant monetų vaizduoti valstybei svarbius simbolius. Pirmosios graikų monetos buvo su dievų atvaizdais, vėliau imti vaizduoti ir imperatoriai. Tai ne tik paminklas, bet ir valdovo garantija, kad šis pinigas iš tiesų turi vertę. Iš graikų monetų kaldinimo meną perėmė romėnai, kurie II a. pr. Kr. Įkūrė monetų kalyklą prie deivės Junonos šventyklos. Pinigai tapo viena iš sakralumo sferų ir reiškė dievų teisingumą bei galią.

Pecunia neandarthalensis – karaliaus žūties kaltininkė

Lietuvos banko pinigų muziejus romėnų monetas eksponuoja jau visai kitoje pusėje nei graikų. Tokiu būdu norima pabrėžti romėnų išrastą kitą monetų paskirtį – romėnai pirmieji suprato, kad monetos yra puiki propagandos priemonė, todėl kaskart pasikeitus valdžiai, keitėsi ir monetų išvaizda. Ant monetų buvo kaldinamas to imperatoriaus veidas, kuris tuo metu valdo. Paplitusios po visus imperijos kraštus, monetos ugdydavo tolimiausių nukariautų kraštų ištikimybę imperatoriui. Vėliau šią praktiką visų viduramžių metu naudojo kitos Europos šalys.

Nors Prancūzijoje monetos atsirado gerokai vėliau nei romoje, nuo romėniškų monetų su imperatorių atvaizdais ekskursija veda prie prancūziškų luidorų, nes romėniška propagandos forma kainavo Prancūzijos karaliui galvą. Du luidorai, prancūzų pecunia neandarthalensis, ant kurio pavaizduotas karalius, Prancūzijos revoliucijos metu sutrukdė monarchui pasprukti iš revoliucingai nusiteikusios šalies. Karaliui pasiekus sieną, pašto viršininkas atsitiktinai iš monetos atvaizdo atpažino karalių ir išdavė jį. Karalius buvo grąžintas atgal į Paryžių, kur jam buvo nukirsdinta galva.

Pecunia rūšis įgauna keisčiausias formas

Lietuvos banko pinigų muziejus siūlo pamatyti ir pačius keisčiausius pinigus. Vystantis valstybėms, pecunia rūšis taip pat keitė savo formas. Buvo stengiamasi juos tobulinti, pritaikyti prie žmonių patogumo, o taip pat, žinoma, sukurti naujas madas.

Suskilus Romos imperijai, XI amžiuje Bizantijoje pradėtos kaldinti išgaubtos formos monetos – solidai. Europos ir Rytų valstybėms solidai tapo pavyzdžiu ir beveik tūkstantį metų buvo pripažįstamas kaip tarptautinis pinigas. Išgaubta forma padėjo Bizantijos monetoms skirtis nuo Aukso ordos kaldintų pinigų, nes pinigų išvaizdą bizantiečiai iš Aukso ordos kopijavo.

Viduramžiais paplito monetos su skylutėmis. Pinigai reiškė turtą, kilmingumą, todėl žmonės norėjo juos nešioti kaip papuošalus. Tam tikra prasme pinigai buvo tiesiog madingi. Šių papuošalų, suvertų į vėrinius, galima pamatyti ir pinigų muziejuje, susimedžioti idėjų aksesuarams.

Ne mados ir ne išskirtinumo siekis paskatino ir Rusiją sukurti keisčiausią monetą.  XVII a. buvo kaldinamos smulkiausios pasaulyje monetos – kapeikos. Prie šių smulkučių pinigėlių toliau ir veda mūsų ekskursija po muziejų. Kapeikos, pasirodo, buvo tokios plonos, kad bet kas galėjo jas lengvai perlaužti per pusę, o jų skersmuo nesiekė nė vieno centimetro. Grąžos tais laikais irgi niekas neduodavo. Jei žmogui reikėdavo susimokėti pusę kapeikos, tai tą mažytę monetėlę lauždavo per pusę. Rusų caras šias mažas monetas į apyvartą paleido ne šiaip sau. Tuo metu Rusijoje labai trūko metalo, nes dar nebuvo atrasti jų klodai prie Uralo. Taigi monetų smulkumas padėjo carui sutaupyti.

Tuo tarpu paties didžiausio pinigo kūrėjai buvo švedai. Tai buvo lėkštės dydžio kiek išgaubta varinė moneta – daleris.  Toks daleris pats viena sužima visą muziejaus vitriną. Švedija buvo karinga valstybė, o karas, kaip žinia, brangiai kainuoja, todėl valstybei ėmė trūkti aukso ir sidabro. O štai vario jie turėjo pakankamai. Taigi buvo nuspręsta vidiniam valstybės vartojimui kaldinti varines monetas, tačiau seno įpročio viską sverti nebuvo atsisakyta. Varinės monetos turėjo būti tokio dydžio, kad savo verte prilygtų sidabrinei monetai. Vario ir sidabro santykis tuo metu buvo 1:100, todėl varinės monetos buvo šimtą kartų didesnės už sidabrines. Šias varines monetas švedai nešiodavo ant galvos po kepure – niekur kitur jų nepasidėsi. Tačiau toks pinigas buvo labai nepatogus nešiotis su savimi, todėl XVII a. viduryje švedai pirmieji Europoje įsteigė centrinį banką ir pradėjo spausdinti popierinius pinigus.

Senas įprotis sverti pasiekia mūsų ekonomiką – pecunia sapiens iškilimas

Apie atsiradusius popierinius pinigus – pavadinkime juos pecunia sapiens – pinigų muziejus pasakoja daugiausiai. XIX amžiuje Didžioji Britanija įvedė aukso standartą. Prie jo netrukus prisijungė beveik visos Europos šalys. Buvo pradėti spausdinti popieriniai pinigai, ant kurių nurodoma, kiek svarų aukso šis pinigas vertas. Šitokius užrašus ant savo popierinių banknotų spausdino ir Tarpukario Lietuva. Norėdami, kad žmonės įprastų prie popierinių pinigų, valstybių vadovai netgi žemę, patį didžiausią turtą, pardavinėjo ne už auksinius, bet už popierinius pinigus. Šiame laikotarpyje pinigai pagaliau tapo pecunia sapiens – jie jau nebebuvo realiai verti tiek, kiek ant jų užrašyta, o tapo abstrakčia sąvoka, žmonių susitarimo reikalu.

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, aukso standartą kiek sukompromitavo valstybės. Karas pareikalavo milžiniškų išlaidų, gyventojams ėmė trūkti pinigų, todėl valstybės ėmė spausdinti nepaprastai daug banknotų. Kiekvienas iš jų buvo vertas šiek tiek aukso, bėda ta, kad valstybė tiek aukso neturėjo. Prasidėjo infliacija, vaikai žaisdavo su pinigais, kurie neteko savo reikšmės, bet žmonės jų turėjo milijonus. Šių masiškai prispausdintų pinigų šūsnį galima pamatyti Lietuvos banko pinigų muziejuje.

Šiandien pecunia sapiens yra neatskiriama civilizacijos gyvenimo dalis. Pinigai, tobulėję kartu su žmogumi, šiandien pasiekę savo aukščiausią evoliucijos stadiją ir pamažu rengiasi aplenkti žmogaus išsivystymo lygį. Pecunia sapiens ketina tapti pecunia abstractus – neapčiuopiamais, tik bankų monitoriuose egzistuojančiais skaičiais, kurie žmonėms turės konkrečią vertę pagal susitarimą. Kas žino, gal paskutinis Lietuvos banko pinigų muziejaus eksponatas ateityje bus paprasčiausias kompiuteris.

Susiję