Tramdomieji marškiniai menininkui

Menas piešia romantizuotą mirtį ir neapgalvoja jos demonstravimo pasekmių. Jeroen Van Hesteren nuotr.

Menininkas paguldo šviesaus gymio merginą balta suknele į vonią pilną vandens, liepia jai užsimerkti. Ant jos riešo jau nupiešta žaizda, ranką mergina laiko gerai matomoje vietoje. Jis pabarsto į vonią rožės žiedlapių ir ima pamažu pilti tamsiai raudonus dažus, kol kamera visa tai filmuoja, stambiu planu išryškindama tai merginos tobulo grožio veidą, tai tobulą raudonumą vandenyje. Vėliau keli efektai, muzika ir štai – eilinis romantizuotas filmas apie savižudybę jau sukurtas. Toks scenarijus – dažno nepatyrusio kino kūrėjo klaida. Klaida, diktuojanti instrukciją imliam vaizdams paaugliui, kol kas nesuvokiančiam, kas yra baigtis. Kas sutramdys menininką, nesuvokiantį savo veiklos pasekmių?

Baltai – savižudžiai

Netgi istoriniai faktai liudija, kad baltų polinkis į savižudybę yra ryškesnis, nei slavų ar germanų. Henrikas Latvis „Livonijos kronikoje“ rašo, kad 1205 mmetais po nesėkmingo lietuvių karo žygio viename kaime pasikorė penkiadešimt moterų. Taip jos siekė pomirtiniame gyvenime susitikti su savo vyrais.

Priežastis, dėl kurių žudomasi dažniausiai, psichologai tiria ištisus dešimtmečius. Žiniasklaidos ir meno įtaka visuomenei pastebima vis dažniau ir tai tampa opia šių dienų problema. Ką daryti, jei netiesioginis mirties kaltininkams taip ir lieka nesutramdytas?

Kinas, išėjęs iš proto savo noru

„Turi būti išsilavinęs ir turėti rimtų psichinių problemų, jei nori pradėti eksperimentuoti kine“, – pasakoja Vidmantas Gaigalas, Kino mėgėjų sąjungos (KMS) pirmininkas, kino kūrėjas ir daugybės kino festivalių komisijos narys, per metus peržiūrintis nuo septynių šimtų iki devynių šimtų kino filmų. Šis žmogus net nemėgina maskuoti savo kategoriško požiūrio į meno kainą. Jo teigimu, jei kuriamas eksperimentinis kinas, tokiu atveju menininkas turėtų ryžtis pamėginti nusižudyti priešais kameras iš tikrųjų – be jokios vaidybos. „Meno nesukursi, jei būsi primityvus, turi turėti tos srities pagrindus. Jei aš paprastam žmogui ar sveikam, ar psichiniam ligoniui duočiau fotoaparatą, vargu, ar bent vienas jų sukurtų meną. Tačiau jei tu privedi save iki tam tikrų emocijų, iki tam tikro supratimo – tada gali tikėtis vertingo rezultato“, – teigė pripažintas menininkas.

Bet regis iš proto išėjo jau ne vien tik kinas ar postmodernistinė dailė. Vis populiarėjančios prancūzų atlikėjos Jenos Lee, propaguojančios „emo“ kultą, muzikinis klipas „Je me perds“ (pranc. „Aš save prarandu“) šiuo metu yra visuose Prancūzijos topuose, o tinklalapyje Youtube.com jau susilaukė virš penkių milijonų peržiūrų. Šiame klipe vaizduojamos net dvi savižudybės – viena yra kitos priežastimi. Romantizuotas ir lengvabūdiškas požiūris į mirtį vilioja minias paauglių į šios dainininkės koncertus.

Į paauglius – nusispjauti

Ar kino kūrėjas, vaizduodamas šokiruojančius savižudybės ar smurto aktus nerizikuoja sukelti visuomenėje neigiamos grandininės reakcijos – juk žiūrovai, ypač paaugliai yra linkę kopijuoti tai, ką mato kine, žiniasklaidoje? V. Gaigalas sako, kad menininkams tai nerūpi: „Į paauglius kino, ypač kino, žmonėms yra nusispjauti“.

KMS pirmininkas tikino pats nevertinantis tokių filmų, kuriuos sukurti paskatino pinigai, ateinantys iš Europos Sąjungos fondų siekiant vykdyti prostitucijos, narkomanijos, alkoholizmo ar kitokią prevenciją. „Kodėl jie kreipiasi į menininkus? Juk yra medikai, policija, prokuratūra. Juk nevaikšto paaugliai, kurie uosto klijus, į mokslo populiarinimo filmus ar ŠMC. Jie pasitenkina visiškai kitokiais gyvenimo malonumais. Kam mes tada kuriam filmus, kurie kažką moko ar auklėja? Visuomenė visuomet vėluoja. Kai susiduriame su problema, tada mes ir imamės kažką daryti – leidžiam įstatymus, piešiam plakatus, kad šunys neterštų gatvėse… Menas neturi nieko su realiu gyvenimu. Yra daugybė daiktų, kurie yra reikalingi žmonėms gyventi, pavyzdžiui, mediniai šaukštai, inkilai, bet tai nėra menas“, – atskirti meną nuo prevencijos siūlė menininkas. Jo supratimu, menas turi savo kainą ir jį būtina atskirti nuo socialinių problemų, juk jų priežastys negali būti vienareikšmės.

Tačiau kad ir kaip menininkai kratytųsi atsakomybės, psichologai tvirtina, kad žmonės yra nesąmoningai linkę mėgdžioti tai, ką mato.

Vidmantas Gaigalas apie kūrybą ir meno paskirtį kalba kontraversiškai. Jurijaus Muravskio nuotr.

Tramdomieji marškiniai Verteriui

Kai Johanas Volfgangas Getė išleido savo skandalingąjį, per mėnesį parašytą romaną „Jaunojo Verterio kančios“, Vokietijos visuomenėje nuvilnijo savižudybių banga, todėl kai kuriuose miestuose teko šios knygos platinimą uždrausti. Grandininė reakcija, kuomet viešojoje erdvėje skelbta informacija apie žymių žmonių savižudybę paskatina visuomenės narius, dažniausiai jaunimą, pasielgti pamatytu pavyzdžiu, vadinama Verterio efektu, angliškai „copycat effect“. Psichologė, habilituota socialinių mokslų daktarė Danutė Gailienė siūlo žiniasklaidos priemonėms tinkamai įvertinti Verterio efektą ir imtis atitinkamų prevencinių priemonių. „Verterio efektas dar kitaip yra vadinamas užkrėtimo efektu. Gausu atvejų, kuomet paauglius įvykdyti savižudybės aktą paskatina muzikos atlikėjų ar kino herojų mirtis. Tiesa, tą galima laiku sustabdyti. Pavyzdžiui, po grupės „Nirvana“ vokalisto Kurto Cobain‘o savižudybės beveik nebuvo imitacijų, nes psichologai nedelsdami sureagavo. Šiuo atveju pavyko užkirsti kelią masinėms savižudybėms. Tai puikus pavyzdys, kaip krizių darbuotojai kartu su žiniasklaida gali veikti išvien ir pasiekti puikių bendrų rezultatų“, – problemos sprendimą siūlė psichologė.

Romantizmas kartais žudo

D. Gailienė, ilgus metus dirbusi psichiatrinėje ligoninėje, teigia, kad Lietuvoje taip pat kaip ir užsienyje esama užfiksuotų grandininių savižudybių atvejų, paskatintų romantizuoto žiniasklaidos ir meno požiūrio į savižudybę ir mirtį. „Yra pasitaikę atvejų, kai mažuose miesteliuose, per trumpą laiką įvyko septynios devynios savižudybės. Žiniasklaida daug dėmesio skyrė Kazimiero Uokos grasinimams susideginti Katedros aikštėje, jei nebus vykdyti jo nurodymai. Vėliau pastebėjome, kad tais metais buvo padaugėję susideginimų“, – prisimena D.Gailienė.

Gausėjantys savižudybių atvejai rodo, kad ne vien tik kalbos kultūros ar etikos sargams reikėtų sunerimti dėl viešojoje erdvėje pasirodančios informacijos profesionalaus pateikimo. Juk kartais per trumparegiškumą ir savo darbo įtakos nesuvokimą padaryta žala gali būti neatitaisoma, todėl netgi menininkams, save vadinantiems „laisvais paukščiais“, vertėtų gerai apgalvoti, ar jų kuriamas menas pasiekia būtent tokių rezultatų, kokių jie nori.

Patalpinta: Rašiniai