Apykaklių sagstymasis – mano pasirinkimas!
Baltosios ir mėlynosios apykaklės – nuo senų laikų anglakalbėse šalyse plačiai naudojami simboliai, atskirti žmonių darbo tipą. Įprasta, kad baltosios apykaklės apibūdina profesionalus, verslininkus, aukštesnės klasės atstovus, o mėlynosios – darbo klasę. Baltosios apykaklės siejamos su geresniu gyvenimu, tad atrodo natūralu, kad tai taptų kiekvieno siekiamybe. Tačiau ką iš tikrųjų renkasi Lietuvos išeiviai?
Apsisprendimas ateina ne iš karto
Mykolo Romerio universitete Indrė Kareivaitė yra įgijusi Socialinio darbo bakalaurą, tačiau pagal specialybę padirbėti taip ir nespėjo. Šiuo metu ji gyvena Didžiojoje Britanijoje ir dirba kraujo testus diabetikams gaminančioje laboratorijoje. Lietuvoje Indrė išbandė ne vieną darbo vietą kaip tarnautoja: ir Krašto apsaugos ministerijoje, ir nekilnojamojo turto bendrovėje, tačiau sako supratusi, kad toks darbas neteikia malonumo ir nusprendė „užsisegti“ mėlynąją apykaklę – pradėjo mokytis kosmetologės amato. „Tikrai nemanau, kad sėdintis biure darbuotojas yra labai laimingas. Jis grįžta su darbinėmis problemomis namo, būna piktas, nesidžiaugia gyvenimu. Aš irgi tokia buvau“, – patirtimi dalijasi mergina.
Tuo tarpu daug metų svečiose šalyse dirbusi vieniša mama Ineta Pašvenskienė pasielgė atvirkščiai. Iš pradžių ji išbandė darbo skonį ir tik neseniai nusprendė kibti į mokslus. Kauno Kolpingo kolegijoje studijuojanti socialinį darbą moteris Didžiojoje Britanijoje ėmėsi slaugytojos darbo. „Daug metu esu dirbusi su žmonėmis, dėl šios priežasties pasirinkau specialybę, kuri leistų padėti žmonėms“, – pasirinkimo aplinkybes atskleidė Ineta.
Žmonių skirstymas – kvaili stereotipai
Kai Indrė nusprendė mokytis kosmetologijos, ją palaikančiųjų buvo tik maža saujelė: „Nusprendusi mesti visų taip gerbiamą „ofisinį“ darbą, likau nesuprasta, kodėl renkuosi tokį amatą, turėdama aukštąjį išsilavinimą“. Tvirtą savo nuomonę turinti mergina nepasidavė aplinkinių įtakai ir įvykdė tai, ką buvo užsibrėžusi. „Dabar matau pavydžius kitų žvilgsnius, nes nepabijojau eiti ten, kur noriu, ir tebūnie tai ne prestižinė profesija, bet aš jaučiuosi laiminga, nes galiu atsiskleisti kaip asmenybė“, – džiaugiasi save atradusi mergina. Ji priduria, kad tai dar ir nemenkas pranašumas prieš kitus, nes grįžti dirbti tarnautojos darbo ji gali bet kada, tačiau net ir jo netekusi galėtų pragyventi iš amato.
Kalbėdama apie žmonių skirstymą į darbininkus ir tarnautojus, aukštesniuosius ir žemesniuosius, mergina atrėžia, kad, jos nuomone, tai tik kvailas stereotipas ir pasirinkusi tokį darbo pobūdį savęs sumenkinusi nesijaučia. Indrės nuomone, svarbiausia yra žmogaus savybės, o ne jo užimamos pareigos.
Kai tėvynėje sąlygos per menkos
Viską palikusi ir išvykusi į Didžiąją Britaniją Ineta sako, kad Lietuvoje labai sunku rasti darbą, ypač studijuojant. Jos nuomone, kiekvienas nori gyventi geriau, užtikrinti savo vaikams pilnavertį gyvenimą, todėl gavusi palankų 3 mėnesių pasiūlymą padirbėti svetur nesudvejojo ir jį priėmė. „Lietuvoje už šį darbą menkai atlyginama, o ir tinkamų darbo sąlygų nėra“, – pasakoja moteris.
Vos baigusi mokyklą, Indrė pradėjo keliauti po svečias šalis ir sako visur jautusis geriau nei tėvynėje- tiek gyvenimo kokybės, tiek kultūros atžvilgiu, o ir pajamų perspektyvos geresnės. „Nenoriu dirbti ir mokėti mokesčių šalyje, kurioje netikiu, kad senatvėje gausiu pensiją“, – sako emigrantė. Ji taip pat pažymi, kad Lietuvoje, norint būti įvertintam, reikia ypatingai stengtis, o Didžiojoje Britanijoje žmonių darbas yra labiau vertinamas. „Čia nereikia savęs riboti, o dar gali ir susitaupyti kelionėms, knygoms, hobiui – juk to ir reikia jaunam žmogui“, – dalijasi įžvalgomis mergina.
Vergauti niekas neverčia
Indrė tvirtina, kad darbininko darbas – neprivalo būti kaip vergo. Ji sako, kad darbe jaučiasi kaip nuolatinėse atostogose, kur kolektyvas – tarsi šeima. Mergina taip pat priduria, jog kilti karjeros laiptais Didžiojoje Britanijoje įmanoma ir emigrantams, vienintelė reali kliūtis – kalba, kuri, kad ir kaip gerai ją mokėsi, niekada netaps gimtąja. „Tačiau viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus poreikių ir vertybių“, – priduria mergina.
Ineta sako, jog pastebi, kad yra daug lietuvių emigrantų, kurie dirba blogomis sąlygomis, tačiau, jos nuomone, tik jie patys dėl to kalti: „Jie patys ir nenori išsivaduoti iš tos vergijos – nesimoko kalbos, laisvalaikiu girtuokliauja“. Inga antrina, sakydama, kad viskas kyla iš provincialumo, pasyvumo ir nenoro suprasti tą kultūrą, kurios dalimi tampa ir atvykėliai.