Spalio 20d. neatlygintinai savo kraujo norėjo duoti dvidešimt žmonių, tačiau paimtas jis buvo tik iš dešimties. Tai lėmė įvairios priežastys: studentai nepavalgę, sergantys, per maža jų kūno masė. Žmogus, duodamas 450 ml kraujo, turi būti gerai pailsėjęs, išgėręs skysčių, užvalgęs neriebaus bet sotaus maisto, turėtų sverti daugiau nei 50 kg, būti sveikas.

Pasaulyje tokio tipo kraujo donorystės akcijos rengiamos jau kelis dešimtmečius. Jos išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Dažna šių akcijų dalyvė kraujo donorė Audra, VU psichologijos ketvirto kurso studentė, kuri savo kraują dovanoja jau septintą kartą. Paklausta kodėl tai daro, mergina atsakė : „Aš to kraujo turiu, man jo negaila“. Studentė džiaugiasi galinti padėti žmonėms ir teigė, kad tik neatlygintinoje donorystėje matanti prasmę. Audra prisipažino, kad kiekvieną kartą, prieš duodama kraują, šiek tiek nervinasi, nors pats donorystės procesas daug skausmo nesukelia. Mergina, tiek prieš kraujo davimą, tiek ir po jo, buvo linksmai nusiteikusi.

Šį kartą savo krauju pasidalinau ir aš. Viskas nebuvo taip baisu, kaip buvau girdėjusi, tačiau prieštaringų minčių ir abejonių padaugėjo: ar tikrai mano dovanotas kraujas išgelbės gyvybę? Gal kraujo plazmą pelno siekianti organizacija parduos Vokietijoje preparatus gaminančiai įmonei ir užsidirbs milijonus? O gal tiesiog negaus leidimo eksportuoti ir sunaikins tonas lietuvaičių duotų kraujo plazmų? Gal ši akcija, anot vienos kraujo verslo konkurentės, yra tik filmo reklama?

Panašių įtarių klausimų galvoje sukasi daug, o atsakymų, bent jau kol kas, nežinau. Tokiu atveju ir tos mažos dovanėlės, kurias už padarytą gerą darbą įteikė „Kraujo donorystės centras“, nėra tokios ir bevertės: pasižiūrėsiu tą filmą, panaudosiu tuos diskus ir įteiktos padėkos neišmesiu. Be abejo, geriausia būtų, kad bent keli lašai padovanoto kraujo nukeliautų žmogui, kuriam jų dabar reikia. Gal taip ir bus?

Susiję