Komentarų fenomenas nagrinėjamas neseniai pasirodžiusioje Ingos Vinogradnaitės, R. Baločkaitės, Laimos Nevinskaitės ir Jūratės Kavaliauskaitės knygoje „Kalbėjimas paraštėse: alternatyvios viešos erdvės Lietuvoje“.

– Algis Greitai yra pasakęs „Aš esu kaina, kurią visuomenė moka už demokratiją“. Jūs teigiate, kad „plebėjiški, purvini, antielitistiniai komentarai yra kaina, kurią visuomenė moka už demokratiją”. Kodėl taip manote?

– Demokratizacijos procesai ir su tuo susiję intelektualiniai džiaugsmai visuomet lydimi baimės dėl plebėjų triumfo ir masių įsigalėjimo. Informacinės technologijos, kaip ir kadaise Gutenbergo mašina, „išlaisvino“ daugelį tylinčių (ar nutildytų) subjektų. Dabar subjektas nebėra tas klusnus politinis gyvulys, kartą per metus atvaromas prie balsadėžių „prabalsuoti“. Dabar jis ištrūko iš politinių vadelių, nusimetė ideologinius pančius ir prašneko. Dabar, aišku, šneka kas papuolė, spyriojasi, prieštarauja, prunkščia, nepagarbiai elgiasi, nešvankiai juokauja, o prie balsadėžės – kas blogiausia – neina, šitaip keldamas nuostabą ir pasipiktinimą.

Pati situacija – kelianti įtampą ir nepatogi – „bausti negalima atleisti.“ Minties ir žodžio laisvė galioja be išimties viskam – galima žarstytis išmintimi, galima kalbėti kvailystes. Politikai bei politologai sutrikę stebisi ir nežino, ką daryti.

– Knygoje keliate klausimą, kas iš tiesų yra interneto komentarai – niekinis kalbėjimas ar reikšmingas socialinio nepasitenkinimo indikatorius. Koks būtų atsakymas į šį klausimą?

– Galios santykiai visuomenėje – tarsi ledkalnis. Tai, kas matoma, kalbama ir girdima viešumoje, yra tiktai ledkalnio viršūnė, arba, kaip sakoma Afrikoje – tiktai begemoto ausys. Viešumoje žmonės paklūsta privalomai ritualo tvarkai – atlieka išmoktus ir privalomus socialinio paklusnumo vaidmenis. Būtent užkulisiuose atsiskleidžia tikrieji galios santykiai – žmonių nepasitenkinimas, nusivylimas bei priešiškumas.

Antropologo J.Scott teigimu, kuo didesnė nelygybė, kuo skaudesnis dominavimas – tuo didesni skirtumai tarp viešojo kalbėjimo ir privataus, užkulisių kalbėjimo. Socialinių mokslų atstovai kone visuotinai pripažįsta – norint suvokti tikruosius galios santykius visuomenėje, nebūtina laukti riaušių arba revoliucijos; būtina gilintis į tai, kas kalbama už uždarų durų, kas pasakoma koduotomis versijomis, tarp eilučių arba anonimiškai minioje.

Tokiu būdu galima identifikuoti esamas įtampas ir gresiančius konfliktus ir išvengti skausmingų nepasitenkinimo ir agresijos protrūkių. Lietuvoje interneto komentarai per ilgai buvo nuvertinami, ignoruojami kaip bereikšmiai šūkavimai ir, deja, net ir po garsiųjų „riaušių“ šitas požiūris nepasikeitė. Ką galvoja, kuo gyvena, ką jaučia ir rašo žmonės – tai yra pirminis atspirties taškas, tai yra visa ko pamatas, pagrindas. Negalima paprasčiausiai ignoruoti to, kas mums nepatinka.

– Kodėl žmonės rašo komentarus? Gal tai išsiliejimas tų, kurie negali išsakyti savo nepasitenkinimo viešai?

– Komentarai yra unikalus Lietuvos visuomenės, posovietinės Vidurio Rytų Europos visuomenės fenomenas. Visuomenė, pavargusi nuo socializmo, bet pavargusi ir nuo kapitalizmo, išvarginta besitęsiančių reformų, krizių ir prieštaravimų, visuomenė, kurioje silpni socialinio solidarumo ryšiai. Vienas iš pamatinių žmogaus poreikių – priklausomybės poreikis, kultūrinio intymumo poreikis, priklausymas savo aplinkai ir savo bendruomenei.

Anoniminiai interneto komentarai teikia tą, nors ir tariamą, bendrumo ir solidarumo išgyvenimą, kurį antropologai vadina „purvinu bendrumo jausmu“. Tas jausmas yra tipiškas visuomenėms, kuriose egzistuoja sunkūs ir sudėtingi galios bei dominavimo santykiai, kur valstybė nesugeba apjungti ir solidarizuoti savo žmonių. Tuomet žmonės ieško kitų, alternatyvinių solidarumo formų. Komentarai – silpnųjų pasipriešinimas, ir silpnųjų džiaugsmas. Tai karnavalinis demokratijos substitutas. Seniai žinoma – karnavalas yra vargšų revoliucijos pakaitalas.

– Ką manote apie vis pasirodančias iniciatyvas drausti komentarus ar atsakomybę už jų turinį priskirti pačiai žiniasklaidos priemonei?

– Bausmė yra kraštutinė priemonė. Tai rodo, kad mūsų valstybė nepajėgi užsitikrinti savo piliečių lojalumą ir pagarbą kitais būdais. Valstybė nebesugeba savo žmonių nei įtikinti, nei apgauti. Tada jai belieka imtis prievartos. Nubaustas komentatorius mano – „aš nukentėjau dėl savo įsitikinimų“. Gal jis mano esąs disidentas ir didvyris.

Bausmė yra pralaimėjimas – ne nubaustojo pralaimėjimas, bet baudžiančiojo pralaimėjimas. Valstybės pralaimėjimas. Tai rodo, kad valstybė nesugeba solidarizuoti savo piliečių – tai liudija, kad valstybė įsigijo priešų. Pati savyje.

– Kodėl interneto komentarai lig šiol nesulaukė reikiamo politikų nei mokslininkų dėmesio?

– Paradoksali situacija – interneto komentatoriai niekinami, komentarai smerkiami, bet neuždraudžiami ir iš esmės net necenzūruojami. Sociologo Baringtone Moore teigimu, tai yra sena valdančiųjų, dominuojančiųjų klasių tradicija – įpykusiems, nusivylusiems žmonėms per karnavalus ar kitokias masinių šėliojimų formas suteikiama galimybė „nuleisti garą.“ Tokiu būdu kolektyvinės energijos iššvaistomos socialiai nereikšmingai retorikai, ir išsaugomi esami galios santykiai.

Akademinėje visuomenėje visuomet egzistuoja galimybė pabėgti nuo slegiančios ir nepatogios tikrovės, užsidaryti į savo intelektualinius getus ir ideologinius rezervatus, o iš ten visam likusiam pasauliui skaityti moralus. Moralizavimas yra gražus ir patogus dalykas, tačiau visiškai neveiksmingas. Pažvelgti į tikrovę – tokią, kokia ji yra – be baimės ir be pasibjaurėjimo – yra didis reikalas. Komentarai verčia prisiminti F.Kafkos žodžius – nereikia visko laikyti tiesa, reikia viską laikyti būtinybe.

„Delfi“ publikacija

Susiję