Sielos muzika Vilniuje
Kaip atrodo Vilnius aštuntą valandą vakaro? Eidamos Pilies gatve išgirstame aibę įvairiausių garsų: nuo ramios fleitos melodijos iki garsaus gitaros brazdesio. Vis dėlto, Vilniuje be gatvės triukšmo galime išgirsti dar senovėje skambėjusius bažnyčių varpus. Sunku suprasti iš kur tas garsas sklinda. Užnugaryje užvis garsiausiai suskamba Vilniaus Arkikatedros varpinė, pasukus į kairę girdėti Šv. Arkangelo Mikalojaus bažnyčios ritmingi varpų dūžiai, o dešinėje – Vilniaus Dievo gailestingumo šventovės varpų gausmas. Išgirdusios šį skambesį, tarsi užgožiantį visus kitus garsus, matome sekundei sustojančius žmones. Ne, jie nesustoja. Tačiau sekundei sustoja jų mintys…
Šią mūsų nuojautą patvirtina ir Vilniaus Šv. Onos bažnyčios rektorius monsinjoras Kęstutis Latoža. Jis sako, kad šiuolaikiniam žmogui varpo skambėjimas turėtų priminti amžinąsias vertybes, priversti sustoti ir susimąstyti.
Tačiau persikelkime šiek toliau nuo senamiesčio. Pavilnys, kuriame jautiesi lyg nedideliame kaime. Ten nesigirdi mašinų keliamo triukšmo, tačiau netoliese burzgia motorinis pjūklas. Jo garsą užgožia mažos, jaukios, paskutinės medinės Vilniaus bažnyčios varpai. Suskambus varpams, gyvenimas čia tarsi pagreitėja – žmonės pradeda skubėti į bažnyčią. Kitame Vilniaus gale, Lazdynuose, atmosfera panaši, nors aplinka skirtinga. Iš tolo matoma bažnyčia alsuoja savo dydžiu, o staiga suskambęs ne ką mažesnis varpas pabudina miegantį rajoną.
Artimiausiu metu tokį muzikinį Vilniaus veidą vakare bus galima išgirsti tik per didžiąsias religines šventes. Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė, jog vėliau nei aštuonioliktą valandą skabantys varpai trikdo gyventojų poilsį. Todėl paskutinis varpo dūžis skambės šeštą valandą vakaro.
Tad ir nusprendžiame patraukti į žygį, kurio metu įrašinėsime Vilniaus bažnyčių varpus ir aiškinsimės, ar iš tiesų varpas tik triukšmo šaltinis.
