Apšaukti jaunaisiais nacionalistais

1969 metų sausio 31 dieną oficialiai įregistruota Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva. Subūrusi įvairaus amžiaus žmones, Ramuva pradėjo Lietuvos etnokultūros saugojimo darbą. Tais laikais etnologas Jonas Trinkūnas, buvęs organizacijos taryboje, ramuvos žurnale rašė: „Jautėme, kad liaudies tradicinėje kultūroje slypi gilios, nesenstančios idėjos. Supratome, kad liaudies daina – tai ne tik muzikos menas, bet ir tobulos kultūros, išminties išraiška“.

Vis augantis Ramuvos judėjimas atkreipė ir KGB dėmesį. Kiekvieną savaitę ramuviečiai privalėjo besišaipančiam pareigūnui („Tai ką per šią savaitę nuveikėte, jaunieji nacionalistai?“) pristatyti savo veiklą. Nepaisant persekiojimų ir draudimų, veiklos stabdymų ir naujų atsikūrimų, Ramuva ne tik išsilaikė, bet Sąjūdžio laikais paskelbė naują, drąsią idėją: reikia galvoti apie baltų dvasinės kultūros centrą, kurį pavadinsime Romuva. Netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo buvo įregistruota Senovės lietuvių religinė bendrija Romuva.

Kuria darną tarp gamtos ir žmogaus

Devyniaragio Romuva – tai tik viena senovės lietuvių religinės bendrijos Romuvos bendruomenė, kuri vienija baltiškai tradicijai, etninei kultūrai ir Lietuvos istorijai neabejingą jaunimą visoje Lietuvoje, stengiasi priminti savo tautai ir pasauliui, kad mūsų protėviai perdavė neįkainojamą vertybių, išminties, ir unikalios lietuviškos kultūros palikimą, kurį reikia saugoti ir puoselėti.

„Mūsų tikslas – atskleisti senovės baltų kultūros ir religijos grožį, prasmingumą ir išmintį. Mes ypatingi tuo, kad tikime ne pinigų, o proto galia, kuri padeda kurti Darną tarp žmogaus, Protėvių, Gamtos ir Pasaulio. Tikime, kad lietuvių etninė kultūra gali padaryti mūsų tautą vieningesnę ir sąmoningesnę,“ – sako viena iš Devyniaragio Romuvos įkūrėjų studijuojanti fotografiją Vaiva Strikaitytė.

Padeda kurtis naujoms bendruomenėms

Devyniaragio Romuva gimė Klaipėdoje, 2007 metų rudenį, saujelei jaunimo parodžius iniciatyvą etnokultūrinės veiklos srityje. „Dabar turime savo skyrius keturiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Utenoje. Visada esame atviri iniciatyvoms iš kitų miestų, stengiamės padėti kurtis Devyniaragio bendruomenėms visoje Lietuvoje. Mus į priekį veda požiūris, kad nereikia laukti, kol kas nors ką nors už mus padarys, jeigu kažko trūksta – mes tai galime įvykdyti patys. Tautiškoje giesmėje skelbiama – „Tegul tavo vaikai eina, vien takais dorybės / Tegul dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei“, tad būtent tai mes ir stengiamės įvykdyti, nes tai yra kiekvieno lietuvio pareiga, – aiškino Klaipėdos Devyniaragio Romuvos vadovė, studijuojanti anglų kalbą LCC tarptautiniame universitete, Elena Trečiokaitė. Devyniaragio Romuva gilinasi į senovės baltų kultūrą ir religiją, švenčia kalendorines šventes, rengia senovines apeigas. Siekdami geriau suprasti senovės baltų filosofiją ir išmintį, stengiasi ne tik gyventi kaip protėviai, bet užsiimti ir savišvieta – rengia paskaitas etnokultūrine, istorine tematika, domisi tautosaka, mokosi senovinių amatų, sutartinių. Visada pasisako už gamtos saugojimą, nes pasitiki protėvių išmintimi, jog tik Darnoje su gamta gyvendamas žmogus gali išlikti, tobulėti dvasiškai ir morališkai.

Zvonkės pasturgalio totalitarizmas

Jaunuomenės pareiga bendruomenėje – tęsti tai, ką pradėjo vyresnieji, o po savęs palikti gilius pėdsakus. Jau dabar jaunieji romuviečiai turi į ką lygiuotis – tai ir poetas Marcelijus Martinaitis, politikas Kazimieras Uoka, filosofas Romualdas Ozolas ir pasiklydusiu valstiečiu save vadinantis Arvydas Šliogeris: „Dažnai mane vadina filosofu Šliogeriu, tačiau aš save įvardyčiau pasiklydusiu valstiečiu, nes ariu ne žemę, o kalbą. Ir tą kalbą aš ariu, nes ji vis dar sieja mane su gamta, su Lietuvos peizažais, žeme.“ Pasiklydęs valstietis Arvydas Šliogeris Romuvos jaunuomenei aiškino, kad dabartinė globalizacija yra dar baisesnis teroras nei buvo sovietmečiu. Tokį savo požiūrį profesorius paaiškino taip: „Su liūdesiu turiu konstatuoti, kad bolševikų teroras nebuvo toks pavojingas kaip amerikoniškas barbarizmas, kadangi anais laikais mes aiškiai žinojom, kad tai -teroras, ir stengėmės atsiriboti. Dabar šitas teroras veikia mūsų širdis, naikina mus kitais būdais, daug klastingesniais ir daug pavojingesniais. Pasakysiu gal kiek grubokai: anais laikais tie teroristiniai lozungai buvo parašyti ant tanko, o dabar jie užrašyti ant Zvonkės pasturgalio.
Tokią savo nuomonę A. Šliogeris sieja su Romuva. Jo nuomone, Romuva gali padėti išsaugoti Lietuvos kultūrą, todėl jos veikla buvo ir tebėra svarbi ir jam miela. Aš nekenčiu amerikoniškos civilizacijos ne mažiau nei bolševikų. O aš dar vis įaugęs į tą žemę, kuria mes vaikščiojom 1970 metais būdami Romuvoje. Jei nutrūks tie saitai, rišantys mus su protėvių žeme, tai Lietuvos galima sakyti jau nebebus. Aš manau, kad kaip subyrėjo ana imperija, taip subyrės ir naujosios imperijos. Ir tuomet aš vėl galėčiau atsistoti ar atsisėsti ne ant asfalto, ne pamišėliškuose akropoliuose, toje prakeiktoje šėtono civilizacijoje, kurią sukūrė Bažnyčia, o atsistoti ant žalios minkštos žolės, po debesimis,“ – karštai dėstė pasiklydęs valstietis, prisimindamas Romuvą. Senųjų romuviečių darbai ir mintys – tai aiški kryptis, nurodyta jaunimui. Šia kryptimi jie stengiasi eiti bet kokia kaina. Vieno valstiečio mintis, kad reikia sugriauti naujas imperijas, tampa akstinu veikti Devyniaragio Romuvai.

Susiję