Penktadienis – gera diena studentams. Paskaitos dažniausiai baigiasi anksčiau, visus įmanomus darbus jie stengiasi atidėti sekmadieniui, o didelėse studentiškose širdyse tiesiog spurda savaitgalio nuojauta. Vieni tuoj pat ima ruoštis ramiam poilsiui arba vakarėliams, tačiau kiti, vos radę laisvesnę valandėlę, puola krautis daiktus – jie, gyvenantys bendrabučiuose ir nuomojamuose butuose, kilę iš atokiau esančių miestų, miestelių ir kaimų, ruošiasi keliauti namo. Šimtai šio tikslo skatinamų studentų kiekvieną penktadienį suplaukia į Vilniaus geležinkelio bei autobusų stotis, idant atkišę rožinius pažymėjimus gautų ilgai lauktą kelionės bilietą, susipakuotų į transportą ir kelioms dienoms pabėgtų nuo mokslų bei sostinės šurmulio.

Neverta stebėtis, kad tuo metu didžiausios apkrovos tenka viešajam transportui, vežančiam iš bet kokio taško „A“ į tašką „Stotis“, o pačios stotys – ir geležinkelio, ir autobusų – patiria nemenką norinčiųjų išvykti antplūdį. Tačiau tikriausiai dėl to, kad traukinys vis dar išlieka šiek tiek pigesne, erdvesne (gan svarbus veiksnys turintiems bagažo) ir komfortabilesne transporto priemone, didžioji dalis keliaujančiųjų renkasi būtent jį. Taigi, penktadienis Vilniaus geležinkelio stotyje – neeilinė diena.

Studentų knibždėlynas

„Aha, matosi, kai tik baigiasi mokslai, iškart šitų studentų daug atsiranda. Bet greitai ir išsiskirsto jie. Ar trukdo?.. Ne, kodėl gi, man tai tikrai nieko tokio. Nors gal kitiem ir negerai“ – sako nuobodžiaujanti informacijos skyriaus darbuotoja, pas kurią šią dieną retokai kas nors užsuka. Į stotį atvykusių studentų pirmasis kelias dažniausiai būna trumpas: nuo stotelės iškart prie kasų. Tačiau čia tenka užtrukti, nes kad ir kaip uoliai darbuotojos pardavinėtų bilietus, eilės gan dažnai siekia stoties duris. Kaip teigia stovinti ir laukianti mergina: „Kaune taip niekada nebūna. Centrinė stoties salė dažniausiai pustuštė, penktadienis ar ne penktadienis“.

Jei lieka laiko, įsigijus bilietus studentams tenka laukti traukinio. Štai tada, nuobodžiaudami ant suolelių ar perone, jie ir tampa didele mase. Kiekvieną penktadienio popietę visus stotyje susispietusius žmones galima skirstyti į keturias grupes: pirma, pati mažiausia, tai darbuotojai: šmirinėjančios valytojos, šen bei ten vaikščiojančios palydovės ir apsauginiai; ant suolelių, dažniausiai pasieniais ir kampuose savo pozicijas tvirtai laiko benamiai – kiekvienam keliavusiam geležinkeliu iš Vilniaus tikriausiai žinoma, kad be jų stotis atrodytų mažų mažiausiai nyki ir nuobodi. Trečią grupę sudaro įprastiniai keleiviai – daugiausia pagyvenę vyrai ir moterys su dideliais krepšiais, keliaujantys į priemiesčius arba iš jų. Na, o didžiausia, judriausia ir nuolat kintanti dalis, be abejonės, yra studentai. Šiaip ne taip iškentėję eilę prie kasų, salėje jie kantriai laukia keletą minučių, o paskui siūbteli į traukinius, atlaisvindami vietą kitai bangai.

Sumaištis nekelia problemų

Kad ir kaip būtų keista, tačiau tą dieną, kai vyko penktadienio avantiūra, sunkokai sekėsi rasti nors keletą besiskundžiančių žmonių. Žinoma, vargu ar buvo daug patenkintų, tačiau prikimšta klegančių studentų stotis, regis, nekelia niekam didelių problemų – visi suvokia, kad kitaip negali būti. Be to, priežasčių neigiamai vertinti stoties darbą irgi beveik nėra. Operatyviai, darniai dirbančios kasininkės neblogai susitvarko su savo užduotimi, laukiamoji salė kaskart atsilaisvina gan greitai, ir naujai atvykę randa vietos atsisėsti arba bent jau pastoviniuoti laisvoje vietelėje. Be to, net nei vienas traukinys iš stoties neišvyko perkrautas – jie važiuoja pakankamai dažnai, kad nesukeltų patogumo problemų.

Taigi, nors penktadieniais į artėjantį savaitgalį įsijautusiam studentui kelias namo ir nėra rožėmis klotas, tačiau kliūtys tam irgi minimalios – tereikia trupučio kantrybės.

Susiję