Pavasaris – rytoj, šiandien, vakar

Kad pavasaris gali būti permainingas jau įrodė kovo mėnuo. Pradžioje šaltis spūstelėjo iki 20-ties laipsnių šalčio, o mėnesio pabaiga jau stebino 20-ties laipsnių šiluma. Aukštaitijos gyventojams kovo mėnesį teko išgirsti pirmąjį griaustinį – visiškai šiam metų laikui nebūdingą reiškinį. Tačiau Inga Stankūnaitė aiškina, kad šios perkūnijos sinoptikai nelaiko tikra, nes ji buvo su šlapdriba. Liaudies išmintis, bylojanti, kad sėstis ant žemės galima tik po perkūnijos šiuo atveju tikrai netiko: „Tuo metu visur buvo sniego ir šlapia, tad prisėsti tikrai nebuvo kur“, – juokavo sinoptikė.

Taip pat pavasario pradžia buvo neįprasta tuo, kad dažniausiai, kai ištirpsta sniegas, po kelių savaičių dar sulaukiama sniego ar šlapdribos. Balandžio mėnuo irgi buvo netoks, koks prognozuota. Remiantis daugiamečiais duomenimis jis buvo šiltesnis, nei įprastai. Taigi, šis pavasaris malonesnis – daugiau saulės ir šilumos.

Pažvelgus į istoriją ir šių metų pavasarį palyginus su kai kuriais praėjusiais, dabar pavasaris dar labai nepokštauja. 1964-tųjų metų kovo pradžioje Varėnoje buvo užfiksuota minus 37,5 laipsniai šalčio, po keturių metų kovo pabaigoje temperatūra siekė 22 šilumos. 1969-ų pirmomis pavasario dienomis siautėjo audra, kurios metu vėjo gūsiai siekė net iki 40 metrų per sekundę. Balandžio mėnesį taip pat yra pasitaikę įvairių temperatūrų: nuo minus 23 (1963) iki plius 28 (1950, 1993, 2000 metais). 1977-tųjų balandžio viduryje Lietuvą užklupo lijundra, užsitęsusi tris dienas. Pernai gegužės mėnesį sinoptikai užfiksavo stichinį reiškinį Biržų rajone – per dvidešimt keturias valandas iškrito storas sluoksnis sniego.

Klimato pokyčiai pavasariui kol kas negrasina

Kai Ingos Stankūnaitės paprašiau pasidalinti informacija apie klimato atšilimą, ji iš karto mane pataisė: „Mūsų visų mėgiamas linksniuoti klimato atšilimas nėra teisinga sąvoka. Tuos reiškinius, kuriuos įvardijame klimato atšilimu, reikėtų vadinti klimato pokyčiais. Jie pasireiškia tuo, kad per trumpą laiko tarpą oras labai staigiai atvėsta arba labai greitai atšyla“. Dėl tokių temperatūros pokyčių daugėja liūčių, taifūnų, uraganų. Deja, bet vietovėse, kur sausa dar rečiau sulaukiama kritulių, o kur drėgmės ir taip pakanka, lietaus būna net per daug. O atšilimas tikrai nėra pagrindinis reiškinys, nes yra vietovių, kuriose oras kaip tik vėsta.

Paklausus ar kilmato pokyčiai neišnaikins metų laikų kaitos ir mes nebegalėsime džiaugtis pavasariu, sinoptikė Inga Stankūnaitė nuramino: „Manoma, kad metų laikai kaip tik labai išryškės. Žiemos bus labai šaltos, vasaros – ypač karštos. Na, o pavasariai, spėjama, bus tikriausiai tokie permainingi, kaip šių metų kovas“.

Niekada nebus tokio paties oro

Sinoptiko darbo diena prasideda nuo budėjimo pamainos pasikeitimo – prieš tai budėjęs kolega papasakoja apie buvusios dienos ir nakties orus ir sudaro preliminarią orų prognozę. „Tada į jo vietą, sakykime, atsisėdu aš ir nagrinėju esamą situaciją“, – pasakoja sinoptikė Inga Stankūnaitė. Orų prognozes sinoptikai sudarinėja tikrai ne iš debesų, o iš sinoptinių žemėlapių, kuriuos lietuviams siunčia D. Britanijos, Vokietijos mokslininkai, turintys modernesnę techniką. Išanalizavus žemėlapius sudaromos prognozės ir išsiuntinėjamos vartotojams tarp jų ir žiniasklaidos priemonėms.

Tad iš pirmo žvilgsnio sinoptiko darbas gali atrodyti ramus, tačiau dažnai yra priešingai. Pasitaiko, kad skirtingi sinoptiniai žemėlapiai rodo prieštaringus duomenis, tada iš jų reikia išvesti vidurkį, bet tokiu atveju orų prognozė gali būti toli nuo realios situacijos. Kartais sinoptikus tiesiog glumina orai visai nebūdingi konkrečiam laikotarpiui. Pasitaiko ir labai bjaurių dienų: „Kartais tikrai nežinai, visą dieną sėdi už galvos susiėmęs, įsiskausta galvą, kol sudarai prognozę, o po to išsižiojęs lauki pasitvirtins ji ar ne“. Baigus budėjimą, sunku atsiriboti nuo darbo reikalų: „Prognozėse paskelbus lietų ir grįžus namo, šaudai į dangų akimis ir lauki, kad tik palytų“. Nors streso ir daug, bet jei dirbi mylimą profesiją, ji teikia malonumą, o ypač tada, kai spėjimai pasitvirtina.

Inga Stankūnaitė vardijo, kokia pavasario darbo specifika: „Kiekvienas metų laikas turi savo problemų. Pavasarį sunku nustatyti vėjo greitį, gūsius, atspėti lijundrą, rūką, kritulių būseną – lis, o gal kris šlapdriba.“ Tačiau orus sunkiausia prognozuoti vasarą. Nepaisant to, tai metų laikas labiausias patinkantis pačiai Ingai Stankūnaitei, nes vasarą būna perkūnijų, liūčių, audrų, kuriomis sinoptikė žavėjosi nuo mažumės: „Gamta mane visada žavėjo ir žavės. Gamta yra chaosas, orai – dar didesnis chaosas. Bet tame ir yra įdomumas, kaip visa tai suprasti ir paaiškinti“.

Susiję