Tik gyvenant laisvoje valstybėje galima konfliktuoti, vienas kitą pjauti, priimti netinkamus ekonominius sprendimus, o vėliau viską ištaisyti. Nelaisvėje negalima nieko.

Mūsų dvidešimtmetėje, tačiau vis dar vaikiškai mąstančioje visuomenėje kuriami mitai, pramanai, nuolat klesti nepasitenkinimas. Ar gali taip būti, kad nusivylimas nepriklausoma Lietuva kyla iš to, kad buvo tikimasi, jog atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos, čia bus kuriamas šviesus komunizmas? Apie tai, kaimyninės Rusijos baimę, asmeninę laimę ir vakcinas mūsų apsirgusiai visuomenei, kalbėjomės su Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataru, dienraščio „Lietuvos rytas“ redaktoriaus pavaduotoju, „Lrytas.lt“ portalo vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka.

Jūs rašėte, kad valdžia serga silpnaprotyste, tai kokiomis ligomis tuomet serga piliečiai?

Tokiom pat. Danguje, kaip ir ant žemės. Jeigu Lietuvoje yra vienu kvailiu daugiau, tai ir Seime bus daugiau. Dažnai Lietuvos visuomenė mano, kad Seimo nariai atskrenda iš Marso, nors jie tokie pat žmonės, kaip ir visi.
Jeigu į Seimą renki cirkininkus, tai ko gali tikėtis? Gero cirko. Kai tau jis pabosta, tada nori gero Seimo. Tuomet rink paprastus, padorius, mąstančius žmones. Ne vieni lietuviai tokie. Daugelis nori tik gauti, o kad demokratinėje šalyje būtų gera gyventi, tu pats kažką turi duoti. Ūkininkas žino, kad jei pavasarį nepasėjai bulvių, tai rudenį jų nebus. Pas mus norima ne tik, kad bulvės būtų, bet dar ir traškučiai iš jų pagaminti.

Ar yra kokia nors vakcina mūsų jaunai visuomenei išgydyti?

Pasaulis daug priešnuodžių neišgalvojo, jie yra du: švietimas ir edukacija.

Mes dažnai savo gyvenimą perkeliam iš realybės į svajas. Užtenka išlipti iš svajos rūbelio ir gauti su akmeniu per galvą ir pradedam skųstis, kad mus muša, mes vargšiausi, mus skriaudžia. Kai bankas atima butą ar netenkama darbo, iš realybės į svajas sugrįžti tampa sunku, tada žmogus sugrįžta į butelį.

Ekonominis silpnumas prasideda iš dvasios silpnumo. Toks ir yra gyvenimas, kad jis tave turi daužyti. Kai aš gaunu smūgį, reiškia aš jo nusipelniau. O lietuvis pradeda galvoti – juk aš toks geras buvau, aš elgetai litą daviau, už ką mane Dievas baudžia? Jeigu baudžia, reiškia myli. Ir tėvai savo vaikus baudžia, bet ar tai reiškia, kad jie jų nemyli? Mums reikia nustoti gailėtis savęs. Bus stipri dvasia, bus stipri ir ekonomika.

Šituos dalykus, apie kuriuos dabar kalbu, turi sakyti tėvai savo vaikeliui nuo tada, kai jis pradeda kalbėti. Kad jis stovėtų ant abiejų kojų ir matytų pasaulį nei teisingą, nei neteisingą.

Kaip Jūsų paties gyvenimą pakeitė Kovo vienuoliktoji?

Skeptiškai žiūriu į stebuklingus žmogaus gyvenimo pakeitimus. Taip atsitinka su šventaisiais, plėšikais, „žulikais“, kurie žmones galabijo ir staiga pajuto Dievo balsą ir viskas jiems apsivertė. Alkoholikai, narkomanai kartais pajunta, kad reikia viską pakeist. Kadangi nepriklausau nei vienai iš šitų kategorijų, tai mano gyvenimas kaip ėjo, nuo to momento, kai pradėjau svarstyti, ką turiu šitam pasaulyje veikti, taip ir tebeina.

Išrinkimas į Aukščiausiąją Tarybą, Atkuriamąjį Seimą, buvimas jame ir išėjimas iš jo įsikomponuoja į mano gyvenimo tvarką, nesugriaudamas tos tvarkos dermės.

Tai, kad aš ten buvau, kitas galbūt pasakytų, jog tai yra atsitiktinis dalykas, bet aš tai vadinu labai logišku dalyku. Atsitiktinių žmonių ten beveik nebuvo. Tai dabar į Seimą gali bet kokį durnių išrinkti, o devyniasdešimtaisiais ne tik, kad nebūtų išrinkę, bet dar ir būtų užjuokę per rinkimus.

Ar visada rašėte gana ironiškus straipsnius?

Geras artistas turi mokėti suvaidinti ir Hamletą, ir ką nors iš „Amerika pirtyje“. Kiekvienam savas laikas ir sava vieta. Metodą, kuriuo tu reiškiesi reikia pasirinkti priklausomai nuo to, kur tu dirbi. Reikia priversti skaitytoją perskaityti iki galo. Jei aš politologiškai aiškinčiau – nieks manęs neskaitytų.

Komentarus apie politiką rašau nuo 1988 metų gruodžio. Galima sakyti, kad įvedžiau mūsų žiniasklaidoje tokį komentarų apie politiką rašymo stilių. Tačiau niekada negalima tapatinti rašytojo su jo herojumi, taip pat ir žurnalisto negalima tapatinti su jo komentarais. Skaitytojams nėra taip lengva įsisąmoninti, kad tu kritikuoji valdžią apskritai, nes jie mano, kad tu kritikuoji tik tą, kuri yra dabar. Aš nieko nekritikuoju kaip žmogaus. Reikia niekada nepamiršti krikščionybės pasakymo – mylėk savo artimą, kaip save patį. Todėl aš myliu ir Grybauskaitę, ir Sekmoką. Kodėl tėvai vaikus bara? Ar todėl, kad jie jų nemyli? Todėl, jog jie nori, kad vaikai pasiektų kažko daugiau.

Pas mus kritika suvokiama dvejais stereotipais: Jei tu kritikuoji Joną. Reiškia, tu nekenti Jono. Arba – Kodėl tu toks piktas?

Nuolatinė kaimyninės Rusijos baimė, Jūsų nuomone, pagrįsta ar ne?

Tol, kol Rusija nebus demokratinė, ji kels pavojų ir ne tik Lietuvai, o ir Europai, bei visam pasauliui. Todėl, kad nelaisvas žmogus nori ir kitą padaryti nelaisvu. Pavyzdžiui, kodėl Stalinas (ne Hitleris, o būtent Stalinas) pradėjo Antrąjį pasaulinį karą? Kad žmonės matydami, kaip jie čia vargsta, lyginant su Vakarų demokratijomis ir laisvuoju pasauliu, ilgai nepaklus, todėl reik visą pasaulį padaryti nelaisvu – tada nebebus su kuo lyginti. Rusija iš dalies šito mąstymo yra atsikračiusi, bet ji neatsikračiusi noro dominuoti, daryti įtaką. Jie mano, kad jie gali būti laimingi pavertę nelaimingais kitus. Bet aš tikiuosi, kad gal po kokių dvidešimties ar trisdešimties metų ši šalis pasveiks.

Kas turėtų nutikti, kad mūsų tautoje vėl atsirastų tas bendrumas, euforija, kaip devyniasdešimtaisiais?

Būtų gerai, kad niekada daugiau taip nenutiktų. Bijau, kad lietuviai nepriklausomybę įsivaizdavo kaip šviesaus komunizmo sukūrimą. Laisvei galima padėkoti už tai, kad pagaliau galima išsigydyti nuo iliuzijų. Gal kada nors lietuviai ir bus laimingi, bet tada Vakarų civilizacija jau žlugs.

Mes visi siekiame laimės. O kas yra laimė? Kai tavo komanda laimi? Pašokinėjai, pasidžiaugei ir baigėsi. Arba – vyras turi mylimą moterį, veda ją ir pati laimingiausia akimirka gyvenime jau praėjusi.

Mes esame kaip tauta, susipainiojusi. Nieks dorai nebeatskiria, kas yra iš krikščionybės, kurios dorai irgi nepažinome. Kas yra skaitęs bent jau Naująjį testamentą? Pagaliau buvo komunizmo lozungai, kurie nusėdo nugarkaulyje. Žmonės patys nejaučia, kai pradeda varyt nuoširdžiai ir varo iš komunizmo statytojo kodekso. Mes laikomės ant kelių klaikiai juokingų mitų, kurie niekuo nepagrįsti. Pavyzdžiui, Jonas Basanavičius kūrė mitą, kad pagonių kultūra neva tai buvo aukštesnė už krikščionybę.

O Sovietinis laimės mitas buvo, kai tėvai kaime vargdavo, kiaules augindavo, saulės nematydavo, kad vaikus padarytų laimingais. Nupirktų jiems kooperatinį butą ar mašiną, o kai tik nupirkdavo, vaikai jau būdavo vedę, išsiskirdavo – butą pasidalindavo, mašiną parduodavo

Kokius privalumus įžvelgiate jau laisvoje Lietuvoje?

Pavargčiau vardinti. Yra vieni privalumai. Turbūt tiek daug gražių namų nepastatyta per visą ligtolinę istoriją, kiek jų pastatyta laisvoje Lietuvoje.

Lietuviai niekada neturėjo tokios judėjimo laisvės, kaip dabar. Sovietų Sąjungoje tu net į Neringą negalėjai nuvažiuoti, nes tai buvo pasienio zona, reikėjo leidimo.

Mokytis galima bet kuriame pasaulio universitete, ir net kai kur už prieinamą kainą. Dar vienas dalykas, kad mes gaminam ne šiaip sau kažką, o gaminam daiktą, kuris pasaulyje yra reikalingas. Šiuo metu Lietuvoje nėra gaminama nei vieno daikto, kurio nebūtų galima parduoti. Žemės ūkyje grįžtame prie laisvo darbo, knygas rašome tokias, kokias norime, televizijas ir laikraščius kuriame tokius, kokius norime. Apskritai laisvė yra net nepalyginama su niekuo. Blogiausia, kad laisvės visus privalumus žmogus gali įvardinti tik jos netekęs.

Interviu su profesionaliu žurnalistu, kartu su kolegomis postsovietinėje Lietuvoje diegusiu demokratiškos žiniasklaidos principus, truko daugiau nei valandą. Atviras žmogiškajam bendravimui pašnekovas sakė: „Jeigu kas nori su manim parungtyniauti, kieno liežuvis aštresnis, prašom. Jeigu kas nors nori pasikalbėti, pasamprotauti kartu, prašom. Jeigu kas nori kartu patylėti, patylėkime“.

Susiję