Kovo 18 – balandžio 2 d. vyko 15–asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Kiekvienais metais festivalyje pristatoma daugiau nei 100 nekomercinių kino filmų. Taip pat „Kino pavasario“ organizatoriai suteikia galimybę dalyvauti paskaitose, kūrybinėse dirbtuvėse, seminaruose, rengia edukacinius projektus vaikams.

Kasmet tarptautinė festivalio žiuri renka geriausią filmą (šiemet tai bulgarų režisieriaus Kamen Kalev juosta „Rytų pjesės“), bei teikia specialius prizus (aktoriui Vladui Ivanovui už vaidmenį filme „Policija, būdvardis“ bei čekų filmui „Užtarėjas“ už kūrybinį meistriškumą). Žiūrovai taip pat turi galimybę išrinkti jiems labiausiai patikusį filmą. Šiais metais juo tapo japonų juosta „Išėjusieji“. 15–ajame „Kino pavasario“ festivalyje pirmą kartą buvo įteiktas skatinamasis prizas, kurio laureatu tapo lietuvių režisieriui Marat Sargsyan, pristačiusiam filmą „Lernavan“.

Pasibaigus festivaliui Vilniuje, jis iškeliavo į kitus miestus: Kauną, Klaipėdą, Panevėžį ir Šiaulius.

„Kino pavasario“ žiūrovų mintys:

Kinas yra vienas didžiausių mano pomėgių, galima sakyti, tampantis aistra. Renkuosi nepriklausomą, kokybišką, dar kitaip vadinamą – nekomercinį kiną. Žiūriu filmus, skaitau apie juos. Kiekvieną kartą sužinau vis daugiau apie kiną, bet tuo pačiu ir suprantu, kiek daug dar nežinau.

Dažniausiai filmus žiūriu kino teatre – juk jame visai kita atmosfera. Mieliau renkuosi kino teatrus „Pasaka” ir „Skalvija” būtent dėl jų sudaryto įdomaus repertuaro ir jaukesnės aplinkos. Kita vertus, nevengiu ir kino teatro „Forum Cinemas Vingis”, ypač festivalio „Kino pavasaris“(KP) metu.

Mano lankymosi festivalyje „stažas“ – 8 metai. Kasmet mačiau, kiek daug aplinkui kino mylėtojų, kokie jie visi įdomūs, kitokie, meniški – kaip, beje, ir KP filmai. Festivaliui priekaištų neturiu, man regis, kad kasmet jis vis gerėja. Smagu, kad rengėjai kasmet įtraukia vis daugiau teigiamų naujovių. Prieš pora metų atsiradusi konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ labai didelis žingsnis KP.

Svarbiausia, kad, dėka didžiulio „Kino pavasario“ komandos triūso, turim galimybę pamatyti kuo daugiau pripažintų, diskusijų sukėlusių, žinomuose kino festivaliuose apdovanotų nepriklausomo kino filmų iš viso pasaulio, susitikti su kino meistrais, diskutuoti. 
Visada dalyvauju KP diskusijose, nes mėgstu diskutuoti su kitais mėgėjais apie kiną. Šiemet dalyvavau KP surengtoje diskusijoje ir laimėjau akreditaciją į 2011 metų „Kino pavasarį“. Kai tai sužinojau, buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje – jaučiausi neapsakomai, seniai nejaučiau tokio džiaugsmo. Tai vis dėl to, kad dievinu kiną.

Rinkdamasi filmus į kuriuos eisiu, perskaitau aprašymą, kino kritikų rekomendacijas. Neslėpsiu, kad apsisprendimui turi nemenkos įtakos režisierius, kokiuose tarptautiniuose festivaliuose prieš tai filmas lankėsi, į kokias konkursines programas buvo įtrauktas ir kokius apdovanojimus gavo.

Šiemet mačiau filmus „ Liūdesio pieną“, „Baltą kaspiną“, „Mėnulis“, „Moterys be vyrų“, „Kontroliuojamos ribos“, Paslaptis jų akyse“, „Raudonoji koplyčia“, „Pranašas“, „Blogio namai“, „Tėve mūsų“, „Akvariumas“, „Sveiki atvykę“, „Rimtas vyrukas“, „Švytinti žvaigždė“, „Policija būdvardis“.


Kino pavasariui esu dėkinga už tai, kad suteikė galimybę pamatyti ir labai pamilti nepriklausomą kiną.

Tiesa, be „Kino pavasario“ dar aplankau ir kitus nepriklausomo kino festivalius: „Scanorama“, Tarptautinį Kauno kino festivalį, „Žiemos ekranus“ bei kitus mažesnius, kokie tik vyksta : lenkų, prancūzų, olandų, skandinavų ir kt. kino savaites. Eglė Mečkovskienė, 25 m., teisininkė

Kinas – žavingas reikalas. Vis keikiuosi mintyse, kad šiam malonumui skiriu per mažai laiko. Geras kinas gali daug ko išmokyti, įkvėpti ir pan. Apskritai nekomercinis kinas – tai įtaigus menas.

Man kinas yra vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų. Norėčiau daugiau laiko jam skirti, bet, deja, ne visada spėju, tiksliau dažniausiai nespėju pamatyti visko, ko noriu.

Į festivalį „Kino pavasaris“ prieš kokius 5 metus mane atsivedė mama. Nuo to laiko lankau jį kasmet. Man sunku palyginti šių metų festivalį, nes mačiau nedaug filmų („Mūsų viešas gyvenimas“, „ Moteris be pianino“, „Raudonoji koplyčia“). Bet nemanau, kad festivalis prastėja, tiesiog reikia pataikyti nueiti į gerus filmus ir bus geras ir festivalis. Aš filmus dažniausiai renkuosi pagal aprašymą, nagrinėjamas problemas. Taip pat man svarbūs gauti apdovanojimai ir kritikų nuomonė. Vytautė Verseckaitė, 19m., ekonomikos studentė

„Kino pavasaris“ man yra vienintelė galimybė susipažinti su naujais ar tolimų kraštų kino kūrėjais, apie kurių darbus net nežinau. Labiausiai mane sužavėjęs filmas – „Dunia“, kuris supažindino su neįsivaizduojamai svetima arabų kultūra.

Festivalio metu aš nelabai turiu laiko filmų peržiūroms. Jau eilę metų festivalis organizuoja įvairiausius seminarus, dirbtuves, tad man, kaip kino kūrėjai, „Kino pavasaris“ tampa ne naujų filmų peržiūra, o pažintimi su filmų kūrimu.

Šiais metais prisidėjau prie projekto „Kino knyga“ organizavimo, kurio pagrindinis tikslas – sudominti ir skatinti moksleivius kurti filmus. Buvo skelbiamas scenarijaus konkursas, kurį laimėjusios komandos dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse ir dirbo su kino režisieriais profesionalais. Susidomėjimas projektu buvo išties didelis, tad sunkiausia užduotis buvo išrinkti laimėtojus, nes iš visų dalyvių tik 5 komandoms buvo suteikta galimybė atvažiuoti į Vilnių ir dalyvauti dirbtuvėse. Beje, pastebėjau, kad moksleivių komandos iš didesnių miestų, priešingai nei iš provincijos, yra daugiau dirbę su filmais. Goda Julija Urbelionytė, 19m., kino vadybos studentė

Susiję