TeleVIZIJA

Jei prieš kelis šimtmečius vakarieniaudamas su šeima būtum pasakęs, kad kada nors atsiras tokia dėžė, kuri leis matyti ir girdėti tai, kas vyksta kitame mieste ar net žemyne – turbūt būtum palaikytas velnio apsėstu. Dabar televizoriumi jau nieko nenustebinsi. Daugelis yra girdėjęs vaikišką pasakojimą, kurio veikėjas Karlsonas sukelia vaikų juoką, nes nežino kas yra toji „kalbanti dėžė“. Turbūt nėra nė akimirkos, kada pasaulyje niekur nebūtų įjungtas televizorius. Televizija transliuoja įvairiausias naujienas, rodo filmus, laidas, diskusijas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 12 mėnesių per metus.

Ne vienas žmogus pradeda dieną prie televizoriaus, pietaudamas kavinėje žiūri televizorių, ruošdamas vakarienę ir vakarieniaudamas žiūri televizorių. Kiek yra tokių, kurie Naujuosius metus sutinka prie televizoriaus ekranų, jis įsibrovė į gimtadienius, vakarinius draugų susibūrimus. Tapo tryliktuoju patiekalu ant šventų Kūčių stalo, visateisiu ir pilnaverčiu šeimos nariu. Yra tokių, kurie jaučia diskomfortą, jei fone nekalba televizorius, todėl jiems skyrė geriausias vietas visuose savo namų kambariuose. Ši „dėžė“ moka ir pravirkdyti ir paguosti, prajuokinti ir supykdyti. Vieniems ji užpildo vienatvę, kitiems varo vėžį, tačiau abejingų jai nėra. Mokslininkų skaičiavimais 65 metų amerikietis prie televizoriaus būna praleidęs apie 9 metus, tai yra daugiau nei septintadalį savo gyvenimo.

Ilgą laiką televizija buvo kažkas nesuprantamo, neįmanomo. Tai buvo tik vizija, svajonė gimstanti lakios vaizduotės menininkų ir pamišusių mokslininkų galvose.O dabar nieko nebestebina nei kalbančios dėžutės, nei visagalis internetas. Būdavo keista, jog galima kalbėti su žmogumi esančiu toli, o dabar visiems normalu, kai tą žmogų ne tik girdi, bet ir matai. Sunku net įsivaizduoti ką žmonija dar galėtų išrasti. Nors ir nelengva patikėti, tikiu, kad išras.

Savo vizijomis apie ateitį dalijasi antro kurso žurnalistikos studentai: Aistė Plaipaitė, Kristina Juostaitė, Artūras Ketlerius, Giedrė Armalytė, Indrė Ankstaitytė ir Eglė Šepetytė. Gal dalis jų ir dirbs ateities televizijoje?

Aistė:

Ateis laikas, kai televizijos pagalba iš stebėtojų palaipsniui tapsime dalyviais. Ir čia neturiu galvoje, kad visi brausimės į realybės ir kitus šou ir po to namie peržiūrėsime laidas, kuriose patys dalyvaujame. Į šį etapą jau senokai įžengėme. Dabar aš galvoju apie ateitį, kuomet prisėdę prie televizoriaus (tiesa, tikriausiai tada jau taip tiesiogiai ir „nebeprisėsime“ prie panašaus aparato) akimirksniu nusikelsime ten, kur ką nors pamatyti, pajusti, išgirsti, netgi užuosti norime. Tapsime toje įvykio vietoje lengvai judančiais, netgi sklandančiais, tačiau tikriesiems dalyviams netrukdančiais „vaiduokliais“. Tam prireiks tik užsidėti kokį nors iš pradžių masyvų, o laikui bėgant vis lengvesnį ir patogesnį „daikčiuką“ ant savo galvos. Kažką panašaus į šalmą, kuris uždengtų akis, ausis, nosį, gal netgi burną ir, svarbiausia, turėtų priėjimą prie mūsų smegenų. Tada tik mygtuko paspaudimas ir trumpas programos pasirinkimo laikas mus skirtų nuo realybės.

Kristina:

Galima rasti daugybę informacijos apie visokiausius išradimus, kurie vis dar nėra pritaikyti mūsų kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, trimatis vaizdas jau lengvai įsivaizduojamas, nes su juo jau esame susidūrę kino salėse. Tačiau pritaikant technologijas trimatis vaizdas gali būti dar labiau patobulintas. Pavyzdžiui, televizoriaus ekranas gali reaguoti į mūsų žiūrėjimo poziciją. Vaizdo kampas, dydis, priklausomai nuo mūsų judėjimo kistų. Stebėjimo efektas – nuostabus. O gal televizijos ekranas mums bus visai nebereikalingas ir tai, kas bus transliuojama, tiesiog judės mūsų svetainės erdvėje? Ir mes galėsime juos stebėti iš visų pusių, gal net su jais kontaktuoti.

Aktyvų dalyvavimą laidoje dar labiau pagerins intensyvus pojūčių stimuliavimas, žiūrint televizorių. Ateities televizija rodys ne tik vaizdą, tačiau leis mums justi kvapus, skonį, gal net lytėjimą. Televizijoje rodomo filmo ar laidos atmosfera akimirksniu bus tiesiog perkeliama į mūsų svetainę (o gal specialų ateities televizijos kambarį mūsų namuose?). Beregint išaugs televizijos paveikumas. Pavyzdžiui, šokolado reklamos metu jusime jo kvapą, skonį ir… žinoma, tai sužadins apetitą.

Artūras:

Televizija, kaip ir viskas pasaulyje, persikels į internetą. Dėl internetu transliuojamos televizijos, turėtų pagerėti interaktyvumas. Įsivaizduoju, kad bus įmanoma ne tik šiaip paskambinti, bet naudojantis „Skype“ ar panašia programa bus įmanoma paskambinus rodyti ir savo veidą. Žmonėms tai turėtų patikti, nes bendra masė mėgsta save identifikuoti ir parodyti kitiems. Juk todėl mojuojame, kai mus parodo ekrane per sporto varžybas.

Tai nebus vienintelis interaktyvumo pavyzdys. Tarkime, kad išlieka sveikinimų koncertai. Kas juos žiūrės po dešimtmečio? Kad ir kaip raiškiai vedėja deklamuos sveikinimus, jie nieko nesudomins. Tačiau įsivaizdavus, kad susikuria Web 3.0 ir sveikinimai tampa filmuoti pačių žmonių daryti, iš karto pritrauktų žvilgsnius(techniškai jau dabar įmanoma ir prieinama). Ne tik pritrauktų, bet ir pakeltų reitingus.

Giedrė:

Šiandienos televizorius yra 1980ųjų kompiuteris. Savo galimybes televizorius realizuos tik prijungtas prie internetinio tinklo. Vykstant progresui visose gyvenimo srityse, normalu, kad televizoriaus/televizijos ateitis taip pat kis.

Žmonės mėgsta du/trys/keturi… – viename daiktus. Televizorius bus vienas iš jų, savyje slėpdamas multitaskingo potencialą. Internetas televizoriuje praplės mūsų akiračius ir susiaurins laisvo laiko ratą, įtraukdamas į žydrojo ekrano pasaulį. Skambinti, rašinėtis, keistis failais, siųstis duomenis – viskam pakaks vieno pultelio, patogiai sėdint ant sofos. Tyrimai rodo, kad beveik pusė žmonių, kurie žiūri internetinius klipukus kompiuteryje, vis mažiau laiko skiria televizoriaus programų peržiūrėjimui. Tad interneto integravimas į raiškiojo vaizdo televizoriaus sistemą yra griebimasis šiaudo, siekiant pritraukti tolstantį jaunimą. Interneto pagrindo televizijos ateitis išreiškiama žodžiu kada, o ne jei.

Indrė:

Televizijos programų tinklelį tikrai papildyčiau kultūrinėmis laidomis. Matyt, peržiūrėčiau trisdešimties metų senumo laidas ir pagal įdomiausias kurčiau naujas. Taigi galbūt praeitį perkelčiau į ateitį. Mano televizija būtų kultūrinis-socialinis kanalas. Kalbėčiau apie problemas, į kurias neatkreipia dėmesio kiti televizijos kanalai. Puikiai suprantu, kad tokia televizija sutrauktų labai mažą skaičių žiūrovų. Tad kaip galima kalbėti apie savo televiziją, kai jau dabar suprantu, kad ji neturėtų pasisekimo. Galbūt galima sukurti savo laidos projektą, tačiau ne visą televizijos kanalą.

Protingiausia būtų savo mintimis pasidalinti su kitais ir imti kartu kurti mūsų televiziją. Televiziją, kuri susidėtų iš ne vieno, bet dvidešimties įvairių skonių, norų ir pageidavimų. Gal tada ji atitiktų daugumos televizijos žiūrovų pomėgius? Gal tokia mūsų ateities televizija, kažkada pavirstų į dabarties televiziją…

Eglė:

Televizija, kaip ir visa kita gyvenime, nestovi vietoje. Čia cikliškai įvyksta savotiškos „revoliucijos“, kurias diktuoja auditorijos poreikiai. Štai dabar televizijos kanaluose karaliauja pramoginės laidos, žvaigždžių kultas, pop kultūra. Mano manymu, tai ilgai nebesitęs.

Pagreitės žinių perdavimo tempai. Atsiras daugiau tiesioginių transliacijų, turėtų išnykti susiformavę šablonai: aktualijos, kriminalai, kultūra, sportas. Gyvenime yra daug daugiau sričių, vertų kasdienio „nušvietimo“, be to, ne viską galima įsprausti į rėmus. Šia prasme naujienų pateikimas, manau, taps laisvesnis, ne toks suvaržytas nusistovėjusių normų.

Jau dabar yra kalbama, kad greitai bus pereita prie 3D televizijos. Tad pasikeis ne tik vaizdo galimybės, bet padaugės ir funkcijų – bus galima žiūrėti 2D, 3D programas, žaisti 3D žaidimus ir pan. Ilgainiui šiai televizijai nebereikės ir specialių akinių.