Kokia Kalėdų šventės prasmė?

Nors Kalėdos yra viena iš pagrindinių krikščioniškų švenčių, niekas nežino, kada iš tikrųjų gimė Jėzus Kristus. Gruodžio 25-oji šiam svarbiam įvykiui buvo paskirta dėl tuo metu pagoniškoje Romos imperijoje buvusių didelių švenčių, prie kurių pripratę žmonės nenorėjo nieko keisti, net ir atėjus krikščioniškajai erai. Gruodžio 25-osios švente anksčiau buvo pažymimas laikas, kai dienos ima ilgėti – kova tarp šviesos ir tamsos baigiasi šviesos pergale. Toks paaiškinimas tiko Kristaus gimimo datai, nes jis atnešė naują šviesesnę erą.

Iš tų laikų yra išlikę nemažai kalėdinių apeigų. Pagrindinė šventės tradicija, žinoma, yra pamaldos. Žmonės susirinkę gieda giesmes. Pavyzdžiui, stačiatikių pagrindinė Kalėdų giesmė prasideda žodžiais, kad Jėzaus Kristaus gimimas atveria žmonijai protingą šviesą. Tai susiję su tikėjimu, kad Kristaus gimimas yra šviesos pergalė. Ši šviesa yra kiekvieno žmogaus sieloje, ji mūsų gyvenimui suteikia prasmę, išmintį. Iš bažnyčios giesmės nešamos ir į gatves. Tiek katalikai, tiek stačiatikiai turi tradiciją procesijoms rengtis karalių, piemenų kostiumais. Giedama ir einant į svečius, kaimynai lankomi su giesmėmis. Visuose papročiuose svarbiausia yra Kalėdų esmė – išaušo nauja era ir viskas pasikeis į gera.

Ar kuo nors skiriasi katalikų ir stačiatikių Kalėdinės tradicijos?

Skiriasi labai mažai. Pagrindinis skirtumas, kad kai kurie stačiatikiai turi kitokį kalendorių. Rusijos, Gruzijos, Serbijos ir Jeruzalės stačiatikiai šventes sutinka pagal vadinamąjį „senąjį kalendorių“. Visas kitas (ir stačiatikių, ir katalikų) pasaulis švenčia pagal šiuolaikinį kalendorių.

Bažnyčios apeigos, tradicijos irgi šiek tiek skiriasi. Tai natūralu. Stačiatikių tradicija susiformavo Bizantijos imperijoje, o Romos katalikų – Vakaruose, kur kitoks klimatas, kitokia žmonių mąstysena. Dėl to atsiranda nedidelių skirtumų, bet liaudiškos tradicijos – giedojimas, buvimas su šeima prie Kūčių prie stalo – viskas vienoda.

Jauni žmonės mažiau gilinasi į religinę šventės prasmę. Kaip atkreipiate jų dėmesį į savo dvasinį gyvenimą?

Psichologiškai tai galima paaiškinti tuo, kad jaunimas labai pasitiki savimi. Tai amžiaus bruožas. Tik užaugę, susidūrę su kitokiomis problemomis, ieškodami jų sprendimo, jie grįžta prie savo dvasinio gyvenimo. Kita priežastis yra ta, kad mes vis dar gyvename vadinamojoje „post-sovietinėje“ eroje, o sovietų valdžia niekada netoleravo religijos. Bažnyčios buvo šiurkščiai naikinamos, dvasininkai ir ištikimi tikintieji sodinami į kalėjimus, siunčiami į Sibirą. Dėl to užaugo karta, kuri, jeigu ir turėjo kažkokių religinių tradicijų savo šeimoje, jos buvo slaptos, todėl ne taip stipriai įsišaknijo kaip mūsų seneliuose, proseneliuose, kurie negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be bažnyčios kultūros.

Stengdamiesi patraukti jaunimą steigiame centrus, kad kiekvienas bet kada prireikus galėtų ateiti pasikalbėti, būti išklausytas, kur jam padėtų rasti gyvenimo prasmę ir svarbiausia – atrasti save. Daug kas žino ir supranta, kad žmogus – tai ne tik kūnas, bet ir siela, kad bažnyčia gali padėti formuoti savo sielą. Bet mažai kas čia ateina, nes tai yra darbas. Kad augtum intelektualiai, reikia dirbti. Dabar toleruojama visa tai, kas neskatina savęs ugdyti, todėl žmonės rečiau ateina į bažnyčią. Ne todėl, kad ji būtų uždaryta – jeigu ateini į bažnyčią, turi joje save palikti. Palikti kažką iš savo gyvenimo, pakeisti savo gyvenimą.

Gal tiesiog gyvename tokiame amžiuje, kai visi kažkur skuba, nuolat užsiėmę ir neranda laiko sielovadai?

Toks yra daugumos jaunų žmonių atsakymas. Bet pereikite penktadienį, šeštadienį vakare per miesto centrą – visi barai, klubai pilni. Žmonės randa laiko nuvažiuoti išgerti alaus, pažiūrėti futbolą ar krepšinį, pagulėti prie televizoriaus. Tas, kuris nori rasti, visada ras laiko sau, savo sveikatai ir savo sielai. O jei nenori, visada ras pasiteisinimą: nėra laiko, nėra sveikatos, krizė, depresija ir t. t. Priežasčių sugalvoti galima daug.

Ką reikėtų daryti, kad Kalėdos nebūtų tokia sukomercinta šventė?

Aš paklausčiau kitaip, ar reikia kažką daryti? Juk kažkas turi užauginti eglutę, kuri būtų nukirsta ir nenukentėtų miškai. Jei žmogus augina, vadinasi, jis dirba. Nejau jis nevertas užsidirbti? Kurti papuošalus eglutei – irgi darbas. Ar tuo užsiimantis žmogus neturi uždirbti? Nesakyčiau, kad tai yra komercija. Arba, pavyzdžiui, patriotizmas – geras dalykas, bet kažkas užsidirba parduodamas vėliavėles, kuriomis kiti puošia automobilius. Ar tai blogai? Nėra nieko blogo, jei žmogus gerbia savo valstybės vėliavą, jei jis nori viešai parodyti savo meilę tėvynei. Galima pasakyti, kad verslininkas padarė iš dorybės pinigus, o galima pasakyti ir taip – jis suteikė kitiems galimybę pabrėžti savo meilę tėvynei. Taip būdavo nuo senų laikų. Ar niekada neuždavėte sau klausimo, kodėl Kaziuko mugė visada būna Vilniuje? Nes Šv. Kazimiero bažnyčia yra prie Rotušės aikštės, ten būdavo šv. Kazimiero šventė, atvažiuodavo žmonės iš kaimo. Naudodamiesi proga, kai kurie nueidavo ir į mišias, po jų kai ką ir parduodavo. O pirkėjų visada atsirasdavo.

Eglučių propagavimas irgi nėra blogai. Pabandykite musulmonų šalyse įvežti kalėdinę eglutę ar jos papuošalus. Neleis, nes tai – krikščioniškų Kalėdų propagavimas. Net Europoje bandoma siūlyti kalėdines eglutes uždrausti, kad jos nežeistų musulmonų religinio jausmo. Bet žmonės turi mokytis gyventi tolerantiškai ir ne slėpti savo religiją, savo kultūrą, o atvirkščiai – ją rodyti. Tegul ir musulmonai savo religinių švenčių proga daro procesijas, rodo savo turtingą kultūrą. Tegul jie spausdina ir pardavinėja Koraną, kad mes irgi žinotume, kas jame rašoma. Nuo to tapsime tik turtingesni kultūrine ir dvasine prasme.

Susiję