Važiuojant magistrale „Via Baltica“ tarp Panevėžio ir Pasvalio, abipus kelio plačiai išsidėsčiusi Pumpėnų seniūnija, kurios teritorijai priklauso net 44 kaimai, o gyvena apie 3000 žmonių.

Pumpėnų seniūnijos duomenimis, gausiausiai šiandien gyvenama šešiose didžiausiose gyvenvietėse, du kaimai – Jeneliškio viensėdis ir Niurkonys jau išnykę, taip pat skaičiuojama apie dešimt nykstančių ir kone dvigubai daugiau kaimų, kuriuose randama vos po kelis žmones.

Šeštadienio vidurdienį atsitiktinai stabteliu Smilgelių kaime, vos keli kilometrai nuo Pumpėnų miestelio. Nustembu aptikęs tuščią kaimą ir aplinkui nykiai tvyrančią tylą.

Per tankiai užžėlusį sodą sunku rasti net taką į sodybvietę.

Buvo kaimas ir kaimo nebėr…

Griūvantys ūkio pastatai ir gyvenamosios trobos, tankiai užžėlę sodai, lūžtančios tvoros ir šaižiai vėjo varstomi kiemo varteliai pasitinka vos įvažiavus į Smilgelius.

Ilgai neklaidžiodamas suskaičiuoju, kad tik iš aštuonių padrikai palei taką išsimėčiusių sodybviečių dviejose trobose dar galima rasti gyventojų. Kieme palikti ūkio rakandai ir kabančios ant obels marškos leidžia spėti, kad sodyboje žmogaus dvasia dar rusena, tačiau šeimininkų, deja, nematyti. „Tikriausiai bus išėję į miestelį alaus“, – galvoje šmėkšteli mintis.

„Mūsų kaimas kadaise buvo didelis ir linksmas, tikras gyvenimas čia virė“, – pasakojo 74 metų smilgeliškė Teodora Garbauskienė, šiandien gyvenanti Panevėžyje.

Moteris kadaise buvusių vietinių Smilgelių kaimo gyventojų suskaičiuoja per 30 sodybų, dabar tik jos vienintelės namas tebestovi tėviškėje, likę kaimynai – atėjūnai.

„Sovietmečiu šiame kaime stovėjo naujos pastatytos fermos, didžiuliai klojimai ir ūkio pastatai, veikė biblioteka ir kultūros centras. Jaunimo kaime buvo daug, bet vėliau kiekvienas išėjo savo keliais“, – dalijosi prisiminimais T. Garbauskienė.

Pašnekovė prisipažįsta, kad į sodybą dėl pablogėjusios sveikatos šiandien retai benuvažiuojanti, sodybvietę apleidusi, todėl šiuo metu gyvena mieste. Kaimynų, pasak moters, kaime taip pat tik kelios šeimos belikusios, ir tos asocialios. Taip ir tuštėja kaimas.

„Buvo laikas, kai pilnos trobos buvo, vėliau melioracija kelias sodybvietes išvertė, vaikai išvažiavo, apsivedė ir nebegrįžo, kitus į kariuomenę paėmė, o senesnieji išmirė, taip tas kaimas pamažu mirė ir dabar baigia išnykti“, – kalbėjo smilgeliškė.

„Namai – vaiduokliai“ vis dažniau pasitaiko kaimo gyvenvietėse.

Nėra kaime darbo – nėra ir jaunimo

Seniūnijos centras – Pumpėnų miestelis, kuriame šiuo metu gyvena mažiau nei tūkstantis gyventojų. Čia veikia ambulatorija, vaistinė, biblioteka, vidurinė ir pradinė mokyklos, kelios parduotuvės ir trys alaus barai.

Pakalbinus vietos gyventojus šiandien didžiausia kaimo problema – darbo vietų trūkumas. Buvusi kaimo mokytoja, pumpėniškė Valerija Matuzevičienė pasakojo, kad kaimo išnykimo klausimas itin aktualus ir mažiems provincijos miesteliams. „Kaime neatsiranda darbo, todėl mažėja ir gyventojų. Kol buvo Panevėžyje darbų ir veikė mieste gamyklos, pačiuose Pumpėnuose taip pat buvo daugiau jaunų žmonių, dabar visi palieka kaimą“, – pasakojo moteris.

Sodybų tuštėjimas pasiglemžia ne tik atokesnius viensėdžius, tačiau neapleidžia ir mažų provincijos miestelių.

Važiuojant per gyvenvietę nuostabą kėlė ne vienas apleistas ir varganai paliktas gyvenamasis namas, o mintyse tik vienas klausimas: kodėl?

„Bėgimas iš kaimo prasidėjo dar tarybiniais metais, kai būdami vaikais matėme, kad kaime pasilikti ir dirbti labai sunku, todėl dauguma išvažiavo į miestą mokytis ir nebegrįžo“, – kalbėjo V. Matuzevičienė.

Pasak moters, šiandien kaime daugiausia gyvena senyvo amžiaus žmonės – jame pasilikę tuometinio kolūkio jaunieji specialistai ir „perspektyvūs“ žemės ūkio inžinieriai. „Pasikeitus ekonominei santvarkai ūkininkais tapo tik vienas kitas, o dauguma taip ir liko kaime be darbo: paseno, prasigėrė ir išmirė“, – aiškino pumpėniškė.

Bandymai „konservuoti“ sodybą.

Naujakuriai kaime nepasilieka

Naujakuriai tiek Pumpėnuose, tiek aplinkiniuose rajonuose yra dažnas reiškinys, tačiau tik retas tampa tikru „kaimiečiu“ ir bendruomenės nariu. „Dauguma naujai atsikėlusių gyventi – tai mieste dirbantys žmonės, kurie kaimą pasirinko tik dėl ramesnės gyvenamosios vietos, tačiau prisileisti kaimo gyvenimo arčiau nenori“, – kalbėjo Pumpėnų bendruomenės pirmininkas Algis Noreika.

Šiandien kaimo „išlaikymo“ politikos valstybėje nėra, pasak bendruomenės pirmininko, nesikeičiantis valdžios požiūris į kaimą pamažu provincijos gyvenvietes išnaikins vieną po kitos. „Sodybos kaip tuštėjo, taip ir toliau tuštės“, – pesimistiškai kalbėjo A. Noreika.

Pumpėnuose šiuo metu ūkine veikla užsiima vos apie dešimt ūkininkų, todėl visų kaimo gyventojų įdarbinti neįmanoma, o pradėti pačiam ūkininkauti ir plėsti žemės ūkį kaime šiandienos ekonomikos sąlygomis gana sudėtinga.

„Nepaisant to, kaimas išliks, nes visi į miestą nepabėgs. Žmonės kaip sodino bulves, taip ir sodins, bet ar kaimas Lietuvoje ateityje klestės – aš labai stipriai abejoju“, – sakė pumpėniškis, bendruomenės pirmininkas A. Noreika.

Griūva didingi klojimai…